Vygintą Gontį kalbino Viktoras Denisenko

Gontis Botanikos sodeKaip bendrais bruožais galima būtų apibūdinti Lietuvos mokslo padėtį?

Lietuvos mokslo padėties apibūdinimas yra nemažiau sudėtingas uždavinys nei Lietuvos ūkio, ekonomikos būklės įvertinimas. Sakyčiau, kad viešoje erdvėje vyrauja kritiškas žvilgsnis tiek į Lietuvos ekonomiką, tiek į mokslą ir tai yra nesunku suprasti. Visi norintys siūlyti šalies tobulėjimo receptus juos grindžia kritišku požiūriu į tai, ką turime.

Kita vertus, yra labai keblu kiekybiškai ir objektyviai vertinti sudėtingų socialinių reiškinių raidą sparčių transformacijų laikotarpiu, kurį išgyvename jau daugiau nei 20 metų. Taip, gilios ir prasmingos transformacijos vyksta tokiu laiko masteliu ir prireiks dar maždaug tiek pat laiko, kad daugeliu socialinių ir ekonominių rodiklių galėtume lygintis su pirmaujančiomis Europos šalimis.                Todėl objektyvus Lietuvos mokslo būklės ir jos raidos vertinimas yra įmanomas tik remiantis kiekybiniu aprašymu visame sudėtingame transformacijų laikotarpyje ir lyginant su kitomis panašias transformacijas išgyvenančiomis šalimis. Todėl daugiausia informacijos mums suteikia Baltijos valstybių tarpusavio lyginimas.

Pažvelkime į plačiai prieinamą mokslinių publikacijų duomenų bazę SCOPUS, kurioje pateikiamas publikacijas galime nagrinėti ir autorių šalies aspektu. Galime lengvai palyginti, kaip kito Baltijos šalių autorių tarptautinių mokslinių publikacijų skaičius nuo 1990 iki 2012 metų (žr. 1 paveikslėlį). Pateikti skaičiai nėra normuoti nei pagal gyventojų skaičių, nei pagal mokslo finansavimą šalyse, todėl jų interpretacija gali būti labai įvairi.

Baltijos šalių tarptautinių mokslo publikacijų augimas
1 pav. Baltijos šalių tarptautinių mokslo publikacijų augimas

Mokslinio produktyvumo augimas Estijoje ir Lietuvoje yra išskirtinai dinamiškas ir liudija šių šalių mokslo potencialo integraciją į tarptautinę mokslo erdvę. Latvijos raida tikrai nėra tokia sėkminga ir liudija rimtas klaidas, padarytas pačioje mokslo sistemos pertvarkos pradžioje. Galima sakyti, kad Latvijos socialinės transformacijos nesuteikė naujų galimybių šalies mokslininkams ir todėl jų produktyvumas augo panašiu greičiu kaip Vakarų pasaulio senbuvės Islandijos.

Apibendrinant galima atsakyti, kad Lietuvos mokslo potencialas palyginti sėkmingai prisitaiko prie naujų galimybių ir didina savo tarptautinį konkurencingumą. Kita vertus, jei detaliau nagrinėtume kokybinius mokslo rezultatus ar vertintume vidutinio mokslininko produktyvumą su labiau išsivysčiusių šalių mokslininkais, dar matytume ženklų atsilikimą, atitinkantį socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus.

Duomenys taip pat rodo, kad Lietuvos mokslinis produktyvumo augimas nuo 2008 m. ženkliai sulėtėjo ir tai verčia pamąstyti, ar tuo laikotarpiu nebuvo padaryta rimtų mokslo politikos klaidų.

Kokios yra didžiausios Lietuvos mokslo pasaulio problemos?

Šiuolaikinis mokslas tikrai negali būti vystomas visuomeniniais ar vien komerciniais pagrindais. Todėl jo finansavimo problema yra esminė ir klysta tie, kurie galvoja, kad vien valstybės reguliavimu, bet atsisakant tinkamai finansuoti mokslą, galima pasiekti gerų rezultatų. Bendras tyrėjų skaičius, jų darbo vietos finansavimas yra esminis mokslo veiksnys ir visi mokslo politikos atstovai apie tai turi labai rimtai galvoti.

Kaip pavyzdį galima pateikti Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) raidą po 2008 metų (žr. Lietuvos statistikos leidinį „Mokslo darbuotojai ir jų veikla 2011“). Nuo 2007 iki 2011 metų valstybės asignavimų MTEP dalis nuo BVP sumažėjo nuo 0,33 proc. iki 0,16 procentų. Pagal šį rodiklį atsidūrėme paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje kartu su Latvija, o mūsų parengiamų tarptautinių publikacijų skaičius staiga nustojo augti. Nėra jokios abejonės, kad šios labai menkos valstybės mastu lėšos yra pagrindinis resursas, leidžiantis kurti ir publikuoti mokslinius straipsnius. Gal tik žmonės, niekada neturėję reikalų su mokslu, gali manyti, jog mokslas yra įmanomas be mokslinių publikacijų kūrimo, o mums dar reikia augti ir augti, kad galėtume lygiuotis į išsivysčiusias šalis.

Mokslo finansavimo problema yra ir bus tarp pačių aktualiausių. Blogiau, kad pati mokslo bendruomenė, jai atstovaujančios institucijos šiuo mokslo raidos aspektu rūpinasi mažai, o rezultatai – labai nuviliantys.

Ar yra kitų Lietuvos mokslo problemų? Žinoma, kad yra, bet vadinamo „smegenų nutekėjimo“ nepriskirčiau prie aktualiausių. Gyventojų emigracija tikrai tapo tautos ir valstybės socialine bei ekonomine problema, tačiau mokslas nežino sienų, o mokslininkų mobilumas yra svarbus kokybės veiksnys. Lietuvos mokslui daug naudos galėtų duoti grįžtamasis ryšys su išvykusiais dirbti kitur ir protingos paskatos dirbti savo šalyje.

Verslo ir mokslo sąsaja – kiek tai yra realu?

Mokslo ir verslo sąsajų palaikymas yra antra pagal aktualumą problema, o jos sprendimas reikalauja nuolatinio rūpesčio ir darbo tų, kurie rūpinasi valstybės mokslo politika. Kadangi didžioji dalis mokslinių rezultatų negali būti lengvai komercializuojami, reikia sukurti ekonominius instrumentus, kurie mažintų investicijų į eksperimentinę plėtrą (inovacijas) riziką.

Kitas labai rimtas mokslo ir verslo sąsajų šaltinis yra patys tyrėjai. Mokslo politika turi skatinti jų mobilumą tarp verslo ir akademinių institucijų. Svarbu, kad mokslininkų rengimas būtų orientuojamas ir į verslo poreikius.

Mokslo ir verslo integracijos problema yra tokia kompleksinė, kad daugeliui tai gali atrodyti nerealiu uždaviniu, tačiau būtina ja nuolat rūpintis ir net eksperimentuoti.

Kaip galima būtų apibūdinti mokslo populiarinimo svarbą?

Pervertinti mokslo populiarinimo svarbą yra sunku. Šiuolaikinis mokslas negali egzistuoti be visuomenės dėmesio ir jos lėšų naudojimo moksliniams tyrimams finansuoti. Moksliniais tikslais vykdomi tokie eksperimentai, kuriems įgyvendinti būtina akumuliuoti daugelio valstybių resursus. Tai galima pasiekti tik informuojant apie tyrimų tikslus, galimus rezultatus, socialines, etines, ekonomines ir kitas pasekmes.

Taip pat svarbu, kad jaunimas domėtųsi mokslo pasiekimais ir kurtų asmeninius planus, jau turėdamas platų supratimą apie mokslo reikšmę visuomenės gyvenime. Todėl mokslo populiarinimas neišvengiamai tampa ir švietimo dalimi.

Galimas ir dar kitas mokslo populiarinimo lygmuo, skiriamas įvairių sričių mokslininkų tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo gerinimui. Tarpdisciplininėse tyrimų srityse sukuriama labai daug inovacijų, kurios mezgasi, stiprėja ir yra realizuojamos pradedant nuo pačių mokslininkų bendravimo. Todėl mokslo populiarinimas yra veiklos sritis, kuriai būtini žurnalistiniai gebėjimai, mokslinė kompetencija ir net švietimo metodai. Geriausių rezultatų čia galima pasiekti bendram darbui jungiant įvairių specialistų pastangas. Lietuvos mokslininkų sąjunga visada skyrė daug dėmesio mokslo žinių sklaidai visuomenėje ir mato dideles perspektyvas intensyvinti savo veiklą šia kryptimi. Didžiausias galimybes siejame su informacinėmis technologijomis, didinančiomis informacijos sklaidą visuomenėje, ir per socialinius tinklus, įtraukiant žurnalistus, mokslininkus ir pedagogus.

Kaip Jūs vertinate Lietuvoje vykdomus integruotų mokslo, verslo ir studijų slėnių projektus? Ar tai leis pasiekti norimų rezultatų?

Manau, kad nėra žmogaus, kuris galėtų vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Tai milžiniška investicijų programa, numatyta įgyvendinti per penkerius metus. Numatytos investicijos siekia apie 1,6 mlrd. litų. Sukurti du slėniai Vilniuje, du – Kaune, vienas – Klaipėdoje. Vidutinės metinės investicijos į šiuos slėnius maždaug du kartus viršija valstybės metinius asignavimus moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Ar yra protinga siaurinti šiandien turimų aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų darbą dėl atsivežto slėnių vizijos įgyvendinimo? Ar dar turėsime Lietuvoje dirbančių mokslininkų, kai kuriami slėniai pradės veikti visa apimtimi? Tokius ir panašius klausimus lengva kelti, bet atsakymų tikėtis sunku.

Atliktų investicijų prasmingumą įvertins tik laikas. Mano galva, pagrindinė mokslinio potencialo dalis yra žmonės, o politikai prioritetą dažniausiai atiduoda keliams ir statyboms. Tikėkimės, kad ateityje Lietuvai nereikės importuoti tyrėjų iš užsienio, o mūsų akademinė bendruomenė sugebės prisiderinti prie besikeičiančių sąlygų.

Kokią Jūs matote Lietuvos mokslo ateitį?

Mano galva, vyraujantis kritiškumas Lietuvos perspektyvų atžvilgiu, ne tik mokslo, yra susijęs su klaidingu socialinių, ekonominių pokyčių tempo suvokimu. Jau minėjau, pagal ekonominio augimo tempus galime tikėtis priartėti prie išsivysčiusių šalių tik maždaug po 20 metų. Ir tai yra optimistinis scenarijus, atitinkantis makroekonominius dėsningumus, kurie Baltijos valstybių atžvilgiu yra ypač palankūs.

Galime tik džiaugtis, kad pereinamasis laikotarpis nebuvo toks negailestingas mokslo potencialo atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, Latvijoje. Išaugęs aukštojo mokslo sektorius neišvengiamai kuria ir mokslininkų poreikį. Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos mokslo pagrindinė misija buvo ir turi išlikti daugiau akademinė (sietina su specialistų rengimu) nei komercinė. Ir tuo visai nenoriu nuvertinti sąveikos su verslu svarbos, bet santykinis Lietuvos indėlis į pasaulinius MTEP procesus niekada nebus reikšmingas. Verslas privalo naudotis viso pasaulio technologiniais pasiekimais, o ne tik Lietuvoje sukurtais. Todėl didžiausia pagalba verslui, kurią gali suteikti akademinė bendruomenė, yra aukščiausios kvalifikacijos specialistai, gebantys tobulėti kartu su bendra pasaulio moksline technologine pažanga. Iš galingiausių pasaulio valstybių importuojamas mokslo ir verslo slėnių idėjas gyvenimas „nuleis ant žemės“, o bendras susirūpinimas tautos likimu politikus privers atsigręžti į kūrybingą žmogų.

Pagal šios dienos kiekybinius rodiklius galima sakyti, kad Lietuvos mokslas nėra atitrūkęs nuo bendrų šalies raidos tendencijų, nors nerimą keliančių ženklų tikrai galima įžvelgti. Jei paklaustumėt manęs, ko labiausiai mums trūksta, tai atsakyčiau: tikėjimo mūsų pačių perspektyva, skatinančio dirbti ir kurti.