Puikiai suprantame sudėtingą situaciją, kurioje yra atsidūrusi kultūrinė žiniasklaida dėl nuolatinio valstybės dėmesio ir finansavimo mažėjimo. Dėl mažos rinkos mūsų valstybėje ir nepakankamo dėmesio keblioje situacijoje yra atsidūrusios ir visos žiniasklaidos priemonės, ypatingai regioninės. Akivaizdus tampa ir visos visuomenės nepasitikėjimo visuomenės informavimo priemonėmis didėjimas. Parengti naują valstybės paramos žiniasklaidai modelį yra labai svarbus ir sudėtingas uždavinys. Dalininkai suteikė įgaliojimus savo sudarytai darbo grupei tą sudėtingą uždavinį išspręsti per labai trumpą laikotarpį, kuri teikia jūsų svarstymui savo Koncepciją.
Mūsų nuomone, šis dokumentas nėra koncepcija, bet labiau atspindi jau pasiektą pelno siekiančių visuomenės informavimo priemonių, meno kūrėjų organizacijų ir Kultūros ministerijos susitarimą dėl SRTRF reorganizavimo. Blogiausia, kad šiuo dokumentu siūloma dar labiau siaurinti SRTRF misiją ir funkcijas, paverčiant jį tik žinybiniu Kultūros ministerijos ir tik jos reguliavimo srityje veikiančiu fondeliu. Tampa visiškai akivaizdu, kad, einant šiuo keliu, visos kitos mūsų viešojo gyvenimo sritys turės ieškoti kitų galimybių pasiekti žmonių protus ir širdis. Skaitykite toliau
Visuotinai pripažįstama, kad didėjanti turtinė, pajamų ir socialinė nelygybė virsta rimta šiuolaikinių visuomenių visame pasaulyje problema. Lietuvoje ši problema taip pat yra labai ryški, nes esame tarp „pirmaujančių“ Europoje pagal pajamų nelygybės rodiklius. Duomenų apie turtinę nelygybę Lietuvoje praktiškai neturime, nes turto vertinimo ir apskaitos klausimas laikomas per daug sudėtingas, kad būtų rimčiau sprendžiamas.
Statistinės fizikos atstovai, taikydami savo metodus socialinėms sistemoms tirti bei modeliuoti, pastebi, kad istoriškai susiformavusios paradigminės socialinių mokslų nuostatos dažnai nėra pačios geriausios. Todėl remdamiesi paprasčiausiu kinetiniu modeliu, paaiškino turtinės nelygybės problemos svarbą ir jos įtaką visoms kitoms socialinės nelygybės formoms.
Turtinė nelygybė pasaulyje verčia susirūpinti
Istoriškai susiklostė, kad pajamų apskaita tapo daug svarbesne nei turto apskaita, kadangi plačiai naudojamos mokestinės sistemos didesne dalimi remiasi pajamų, o ne turto apmokestinimu. Dažnai manoma, kad pajamų nelygybė lemia ir turtinę nelygybę todėl pirmosios problemos sprendimas automatiškai sumažina ir antrąją.
Susirūpinimas turtinės nelygybės mastais yra labai išaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur, ekspertų nuomone, turtinė nelygybė yra viena didžiausių (1 pav.).
1. Pav. JAV turtinė diferenciacija 1962-2015 m. Nacionalinis JAV ekonominių tyrimų biuras.
Schemoje turtas suprantamas kaip asmens valdomų visų turto formų (pinigai, kitas finansinis turtas, kilnojamas ir nekilnojamas turtas, kitos pamatuojamos vertybės) suma, atėmus įsipareigojimus (visų formų gautos, bet dar negrąžintos paskolos). Tačiau svarbiausia yra bendra išvada: turtinė nelygybė JAV yra milžiniška ir didėjanti, o paskutinis dešimtmetis išsiskiria ypatinga turtinės diferenciacijos sparta. Nors turtinės nelygybės skirtumų yra įvairiose šalyse ir regionuose, tačiau ši nelygybė turi tendenciją augti praktiškai visur pasaulyje. Šiam sudėtingam socialiniam reiškiniui išsamiai paaiškinti reikia nagrinėti politines, ekonomines ir kultūrines priežastis, o fizikai siūlo aptarti dar vieną, galimai bendresnę, nuo paminėtų nelabai priklausomą priežastį.
Kas gali lemti turtinės nelygybės didėjimą?
Fizikai bando taikyti negyvosios gamtos aprašymo metodus socialinėms sistemoms. Jų požiūriu, turi būti bendrumas tarp daugiadalelinių fizinių sistemų ir socialinių sistemų, kuriose dalelės yra keičiamos į nusakomu būdu veikiančius agentus. Didelio skaičiaus agentų: žmonių, įmonių, kitų ekonominių subjektų kolektyvinio elgesio aprašymui bandoma pritaikyti fizinių sistemų kinetinius modelius. Skirtumų yra daug, bet pati tokio modeliavimo idėja duoda svarbių įžvalgų, kurios padeda geriau suprasti socialinių ekonominių sistemų elgesį.
Kaip pavyzdį, paanalizuokime pačią paprasčiausią ekonominę sistemą, sudarytą iš didelio skaičiaus agentų. Agentų tarpusavio ekonominė veikla gali būti aprašyta keletu taisyklių:
1. Tarkime turime N agentų ir kiekvienam suteikiame nustatytą vienodą turto kiekį.
2. Atsitiktinai pasirinkime du agentus nepriklausomai nuo jų turimo turto.
3. Palyginkime ir nustatykime, kuris turi turto mažiau, tarkime, kad ta nustatyta suma yra 100 eurų. Laikykime, kad du pasirinkti agentai pasikeičia turto dalimi, kuri sudaro dalį to mažesnio turto, pavyzdžiui, 10%. Pasikeitimo suma šiuo atveju yra 10 eurų.
4. Kuris kuriam perduoda šią sumą, taip pat renkamės atsitiktinai, mesdami monetą. Vieno turima turto vertė padidėja 10 eurų, kito ta pačia suma sumažėja.
5. Antro ir ketvirto punkto procedūras iš eilės kartojame labai daug kartų. Tai puikiai gali atlikti jūsų pasirašyta kompiuterinė programa asmeniniame kompiuteryje.
Statistinės fizikos mokslininkų tikslas yra bent trumpai aptarti idėjas, kurios kyla tyrėjams, bandantiems taip paprastai atkurti svarbius tokios sudėtingos sistemos, kaip ekonomika, bruožus. Šiame aprašyme nėra beveik nieko, kas yra būdinga šiuolaikinėms valstybių ekonomikoms, išskyrus paprastą turto tarp agentų, ekonomikos dalyvių persiskirstymo mechanizmą. Šis paprastas turto tarp dalyvių perskirstymo mechanizmas neišvengiamai veda į viso turto susikaupimą pas vieną atsitiktinį agentą, visi kiti lieka be nieko: tai yra maksimali turtinė diferenciacija. Reiškinys nepriklauso nei nuo pasirinkto agentų skaičiaus, nuo pradinio turto suteikiamo agentams nei nuo turto dalies, kuria agentai keičiasi. Nuo šių parametrų priklauso tik viso proceso trukmė – reikalingas bendras pasikeitimų skaičius. Būtų drąsu teigti, kad toks turto pasikeitimo mechanizmas neegzistuoja realioje ekonomikoje: patys įvairiausi ekonominiai sandoriai realiame gyvenime neišvengiamai turi savo laimėtoją ir pralaimėjusį, nes niekas negali tiksliai išspręsti sandorio vertės uždavinio, o kur dar didžiulis išorinių trikdžių skaičius. Jei paprastame pirkimo pardavimo sandoryje kaina nėra nustatyta tiksliai, viena iš šalių laimi. Šis paprastas pasikeitimo modelis duos tą patį rezultatą net ir tada, kai keičiamo turto dalis nėra pastovi, bet atsitiktinai keičiasi. Vienintelė stebimos turtinės diferenciacijos priežastis yra ta, kad kaičiamasi turto dalimi, skaičiuojama nuo neturtingesnio agento turto. Tai perša mintį, kad turtinė diferenciacija gali būti objektyvi ekonomikos realybė, o ne jos išsigimimas.
Būdai turtinės nelygybės tendencijas pakeisti
Mokesčių rinkimas ir tolimesnis surinktų lėšų paskirstymas ekonomikos dalyviams yra plačiai pripažinta priemonė turtinei, pajamų ir socialinei nelygybei mažinti. Mokesčiai yra įvairūs, o jų taikymo praktika skirtinga įvairiose šalyse. Jų įtaką aptariamam turtinės nelygybės modeliui nesunku įvertinti dviem aspektais: 1) imituojant pajamų mokestį, kai per pasirinktą laikotarpį nuskaičiuojama visų agentų turto prieaugio dalis (gali būti proporcinga ar progresinė); 2) imituojant turto mokestį, kai periodiškai nuskaičiuojama agentų turima nedidelė turto dalis. Surinktų lėšų (turto) tolimesnis paskirstymas taip pat yra labai svarbus, bet mes apsiribokime tik vienu jo atveju, kai visos surinktos lėšos yra paskirstomos visiems agentams po lygiai. Atvejis, kai surinkti mokesčiai paskirstomi proporcingai turimam turtui negali sumažinti turtinės nelygybės, o atvejis, kai jie paskirstomi atvirkščiai proporcingai turimam turtui, būtų labai efektyvus, bet praktikoje neegzistuojantis.
Aptariamo kinetinio turto mainų modelio papildymas mokesčiais yra labai paprastas ir naudingas, nes leidžia padaryti netikėtas ir svarbias išvadas apie mokesčių efektyvumą. Pasirodo, kad turto apmokestinimas yra ženkliai efektyvesnis už pajamų apmokestinimą, nes leidžia pilnai sustabdyti turtinės nelygybės didėjimą norimame lygyje, tinkamai pasirenkant mokesčio dydį. Skaičiavimai, įvedus pajamų mokestį, rodo, kad stabilizuoti turtinės nelygybės didėjimą yra pastebimai sunkiau, be to reikia įvesti ženklų mokesčio progresyvumą. Vertinant kokybiškai, remiantis šiuo labai paprastu modeliavimu, galėtume spėti, kad mūsų šalyje didelė pajamų nelygybė tikriausiai yra susijusi su turtine nelygybe, kuri atsiranda dėl labai menko turto apmokestinimo. Esamas pajamų apmokestinimo progresyvumas taip pat kelia labai daug diskusijų, nes ne visos pajamos yra apmokestinamos vienodai. Štai šio labai apibendrinto modeliavimo kontekste galėtume manyti, kad Lietuvoje turto savininkams yra palankios sąlygos didinti savo turtą dar ir dėl to, kad ne visais turto prieaugio atvejais įstatymai numato jo apmokestinimą.
Daugelis mano, kad turtus atneša darbas, ir dažnai tai yra tiesa, bet būtų naivu manyti, kad stebimi milžiniški pajamų ir turto nelygybės mąstai pasaulyje yra susiję tik su tuo. Visos ekonominės veiklos formos, kurių metu vyksta turto mainai tarp ekonomikos dalyvių, neišvengiamai veda prie turtinės nelygybės. Susidaranti turtinė nelygybė neišvengiamai gimdo ir pajamų bei socialinę nelygybę. Pats elementariausias kinetinis turto mainų modeliavimas perša mintį, kad be turto mokesčių yra sunku sustabdyti ekonomines nelygybės didėjimo tendencijas.
Visuotinis Lietuvos mokslininkų suvažiavimas
Vilnius, 2019 m. gruodžio 13 d.
Projektas
Įvadas
1. Visos valstybės lygiu vykdomos reformos privalo būti rengiamos ir pradedamos įgyvendinti, tik jų koncepcijas, tikslus ir uždavinius bei tikėtinus galutinius rezultatus patvirtinus aukščiausiu politiniu lygiu. Rengiant konceptualų reformų pagrindimą ir analizuojant vykdomų reformų rezultatus turi būti remiamasi nacionaliniu mokslo potencialu.
2. Lietuvos mokslo ir studijų sistemai yra būtina jai atstovaujanti savivaldos institucija. Šias funkcijas būtina sugrąžinti Lietuvos mokslo tarybai, šių dienų poreikiams pritaikant jos koncepciją, pradėtą įgyvendinti 1991 m.
3. Tarpdisciplininiam ir tarpinstituciniam mokslininkų bendradarbiavimui stiprinti būtina mokslo draugijų ir jų asociacijų struktūra, kuri būtų pripažįstama kaip sudėtinė visos mokslo ir studijų sistemos dalis.
4. Aukštosios mokyklos senatui būtina grąžinti aukščiausio kolegialaus valdymo organo statusą, tarybai suteikiant kolegialaus strateginių krypčių nustatymo ir jų įgyvendinimo kontrolės bei priežiūros funkcijas. Rektoriaus (direktoriaus) rinkimo teisę būtina grąžinti akademinei bendruomenei pagal senato nustatytą rinkimo tvarką.
5. Šalia šiuo metu plačiai taikomų formaliųjų mokslininkų ir institucijų veiklos vertinimo kriterijų būtinai turi atsirasti ir ekspertinis veiklų vertinimas, atsižvelgiant į mūsų visuomenės ir valstybės poreikius, naujų mokslo žinių sklaidą visuomenėje ir pritaikymą.
6. Mokslo ir studijų finansavimo bei mokslininkų ir dėstytojų profesijos prestižo bei atlyginimų didinimo programa yra esminė sąlyga ir kitų valstybės problemų sprendimui. Būtina sudaryti ilgalaikę švietimo (įskaitant mokslą ir studijas) šakos darbuotojų atlyginimų didinimo programą ir įteisinti ją šakos trišaliu susitarimu.
7. Strateginių programų įgyvendinimo stebėseną turi vykdyti akademinės bendruomenės sudaryta ekspertų grupė, veikianti prie Lietuvos mokslo tarybos. Tokia tarpdisciplininė ekspertų grupė turėtų rūpintis ir platesniu ekonominiu programos įgyvendinimo pagrindimu, viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų proporcijų sureguliavimu ir darbo Lietuvos institucijose konkurencingumu tarptautiniame kontekste. Skaitykite toliau
Lietuvos Sąjūdžio gimimas pagrįstai siejamas su Mokslų Akademija. Tikrasis akademinės bendruomenės vaidmuo ilgame tautos ir valstybės atgimimo procese dar bus nagrinėjamas įvairiais aspektais. Būtų labai keista, jei tokiais ypatingais tautos raidos etapais kūrybinė inteligentija liktų nuošalėje. Minėdami „Baltijos kelio” trisdešimtmetį turime gerą progą atgaivinti prisiminimus apie to meto atmosferą, pažadinusią mūsų viltį atkurti nepriklausomą valstybę.
1989 metų rugpjūtį mintis apie nepriklausomybės siekį buvo subrandinta plačiuose visuomenės sluoksniuose, o tai tapo įmanoma tik Sąjūdžio ir Liaudies frontų intensyvaus darbo su partinėmis valdžios struktūromis dėka. Lietuvos mokslų akademija (LMA) ir jos prezidiumas taip pat buvo valdžios struktūros sudėtinė dalis, nes praktiškai valdė visus respublikos mokslo institutus ir konsultavo kitas valdžios grandis mokslo klausimais. Ypatingas LMA vaidmuo išryškėjo, kai prieš pat Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtmečio minėjimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisija 1939 metų Vokietijos-TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti paskelbė savo išvadas. Komisijai, kuri rėmėsi mokslininkų darbais, vadovavo pats LMA prezidentas Juras Požėla. Išvadose buvo aiškiai suformuluota, kad 1939 metų Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties Slaptasis papildomas protokolas ir vėlesni susitarimai prieštaravo visuotinai pripažintiems pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir yra absoliučiai negaliojantys nuo jų pasirašymo dienos, o visi tolimesni TSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu tiesiog yra okupacija, kurios pasekmių ištaisymas yra Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas. Skaitykite toliau
Siekdami Tautinių pilietinių judėjimų susivienijimo, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir bendrais socialiniais, ekonominiais bei politiniais siekiais, skelbiame šią deklaraciją ir kviečiame prisidėti visus, norinčius padėti įgyvendinti šiuos tikslus.
Pasaulis pereina į raidos etapą, kuriam bus būdingi labai spartūs socialiniai, ekonominiai, politiniai ir technologiniai pokyčiai. Visos tautos neišvengiamai susidurs su egzistenciniais iššūkiais, kuriuos turime įveikti bendromis jėgomis, siekdami išsaugoti visomis prasmėmis tvarią ir saugią planetą. Pasaulio tautų ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas, siekiantis išsaugoti ir puoselėti pasaulio didžiausią turtą – jo kultūrinę įvairovę, yra įmanomas tik lygiateisiškumo, savitarpio pagarbos ir ekonominės pusiausvyros sąlygomis. Todėl lietuvių tauta, prisidėdama prie pasaulio darnios raidos, gerbdama ir palaikydama kitų tautų siekius vystytis, bendradarbiauti ir klestėti, deklaruoja savo politinę valią visomis išgalėmis išlaikyti ir stiprinti savo valstybę. Valstybę, kurios pagrindinė istorinė misija yra būti lietuvių tautos namais, jos nenutrūkstamos kultūrinės, ekonominės ir socialinės raidos pagrindu.
Tautos namai yra valstybės geografinė erdvė, politinė sistema, ekonominis potencialas, socialinis ir fizinis saugumas, visapusiškos piliečių kultūrinės ir kūrybinės saviraiškos galimybės. Tai yra geriausia vieta pasaulyje lietuviams siekti savo asmeninės laimės ir gyventi darnoje su visomis kitomis tautomis ir kultūromis. Laimės pačia plačiąja prasme, kuri apima ne tik siaurai suprantamą malonumą, bet jos visas svarbiausias sudedamąsias dalis: materialinę gerovę, ekonominį ir fizinį saugumą, teisingumą, pasitikėjimą valstybe, kitais jos piliečiais ir įstaigomis, palankią gamtinę ir geopolitinę aplinką. Laimės, kuri atsiskleidžia dėl įvairiapusiškų saviraiškos galimybių ir istoriškai susiformavusios lietuviškos tapatybės tolimesnio puoselėjimo.
Šalių ekonominis pajėgumas, statistikoje matuojamas Bendruoju vidaus produktu (BVP), yra būtina, bet nepakankama sąlyga piliečių laimės siekiams įgyvendinti. Deja, daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, BVP didinimas yra suprantamas kaip vos ne vienintelis ekonominės politikos tikslas. Toks ekonominių tikslų susiaurinimas destabilizuoja ilgalaikę šalies ekonominę plėtrą, paverčia ją labai priklausoma nuo pasaulio ekonominių ciklų ir atideda vėlesniems laikotarpiams ekonominių išteklių panaudojimą piliečių laimės siekiui įgyvendinti. Todėl siūlome išplėsti šalies ekonominės politikos tikslus, ją planuoti ir įgyvendinti remiantis ne tik BVP rodikliais, bet ir nuolat matuojamu Bendruoju vidaus laimės indeksu (BVLI). Toks platesnis požiūris į šalies ekonominius tikslus ne tik nesulėtins ekonominio šalies potencialo stiprinimo, bet ženkliai prisidės prie ilgalaikio augimo užtikrinimo ir spartinimo. Nuolatinė BVLI stebėsena turi pasitarnauti kaip visų valstybėje vykdomų reformų atskaitos taškas ir kontroliavimo priemonė. Tik aukštesnės gyvenimo kokybės siekis Lietuvoje gali padėti apgręžti jau visai nevaldomomis tapusias tautos išsivaikščiojimo tendencijas.
Lietuvos ekonominį augimą po nepriklausomybės atgavimo lėmė sparti ekonominė integracija į išsivysčiusių Europos valstybių bendriją. Grynai ekonomine prasme, žvelgiant į BVP rodiklius, Lietuvos raida yra tikra sėkmės istorija regione. Deja, visos kitos raidos komponentės: tolydi regioninė plėtra, socialinė nelygybė, emigracija ir t.t. liko tarp neišspręstų problemų, lėmusių piliečių nepasitenkinimą savo valstybe. Pagrindinis valstybės ekonominio reguliavimo instrumentas – mokesčių sistema tapo įvairių interesų grupių kovos lauku ir yra labai menkai panaudojama tolimesnės ekonominės raidos skatinimui. Vieni reiklauja mokesčius be atvangos mažinti ir valstybės funkcijas siaurinti, kiti reikalauja juos didinti ir visas problemas spręsti per pajamų ir turto perskirstymą. Išsamių valstybės ekonominės raidos studijų, nagrinėjančių nueitą kelią makroekonominiame lygmenyje, labai trūksta. Tik nuolatinė makroekonominės raidos analizė, atliekama pasitelkiant mokslinę kompetenciją, gali atsakyti į klausimą: kuriuos mokesčius reikia didinti, kuriuos mažinti, o kur reikia visai naujų ekonominį aktyvumą reguliuojančių mokesčių. Neabejotinai reikia mažinti darbo mokesčių naštą, pirmiausiai apjungiant visus darbo mokesčius, o mokesčius socialinio draudimo fondams, kiek įmanoma, paverčiant skaidriais mokėjimais į personifikuotas sąskaitas. Valstybės socialinių funkcijų vykdymui yra daug erdvės didinti ar net įvesti naujus kapitalo ir turto mokesčius, tačiau juos įvedant būtina atsižvelgti į tarptautinį investicinį konkurencingumą. Didesni turto mokesčiai, ne tik vartojamosios paskirties, yra geras pasirinkimas, nes jie skatina efektyvesnį turto panaudojimą ekonomikoje. Palankios gamtinės aplinkos kūrimas reikalauja pasirinkti tinkamiausias ekologinių mokesčių formas.
Tvarios regioninės plėtros problemos ilgą laiką yra paliktos savieigai. Jų sprendimas turi remtis visapusiška valstybės parama nuosavo būsto įsigijimui, darbo vietų kūrimui, sveikai gyvensenai, nepertraukiamam profesiniam ir bendrajam lavinimuisi ir kitoms investicijoms į regionų plėtrą. Saugus ir kokybiškas būstas bei orų pragyvenimą užtikrinanti darbinė veikla yra labai svarbios asmeninės laimės komponentės. Todėl valstybė privalo bendradarbiauti su savo piliečiais sprendžiant visas su tuo susijusias problemas. Be tikros savivaldos regionuose toks valstybės ir piliečių bendradarbiavimas yra tiesiog neįsivaizduojamas.
Sparčiai auganti socialinė diferencijacija iššaukia stiprėjančius teisingumo lūkesčius. Ilgainiui tokia būsena valstybėje neišvengiamai virsta ir ekonominėmis problemomis, kadangi vis mažesnis piliečių skaičius gali esmingai prisidėti prie ekonominės ir kultūrinės plėtros. Tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas neišvengiamai turi vesti į efektyvesnį turimo ekonominio, finansinio ir socialinio kapitalo panaudojimą.
Lietuva yra nedidelis pasaulio lopinėlis, bet už jį atsakome solidariai visa lietuvių tauta, kaip už kitas šalis atsako kitos tautos. Mūsų kultūrinės ir ekonominės raidos kontekste svarbiausi yra ryšiai su artimiausiais kaimynais, nes jų apsuptyje ir bendradarbiavime formuojasi ir keičiasi mūsų pačių tapatybė. Nors likimas lemia gyventi ir kurti pačiame šiuolaikinės Europos pakraštyje – geopolitinėje ir civilizacinėje sandūroje, šis faktas dabar ir ateityje turi suteikti neišsemiamas augimo ir stiprėjimo galimybes. Todėl mes nesame abejingi tam, kokia bus tolimesnė Europos Sąjungos raida. Ši savarankiškų ir lygiateisių tautų bendrija turi stiprėti tarpusavio pasitikėjimo ir visapusiško bendradarbiavimo aplinkoje, rodydama pavyzdį ir kitiems pasaulio regionams, kad tautų bendradarbiavimas yra vienintelė alternatyva nesibaigiantiems konfliktams. Saugumo srityje bendradarbiavimas negali ir neturi apsiriboti Europos Sąjunga: Lietuvos narystė transatlantinėje saugumo organizacijoje yra ilgalaikis strateginis pasirinkimas, suteikiantis galimybę įgyvendinti ilgalaikius tautos ir valstybės raidos tikslus.
Lietuvos mokslininkų sąjungos vardu – Jonas Jasaitis
Visuomenės ateities projektavimo grupės nariai: Vygintas Gontis, Gediminas Navaitis,
Raimondas Kuodis, Saulius Arlauskas
Tautinių pilietinių pajėgų pasitarimo dalyvis, komunikacijos organizatorius Antanas Andziulis
1 pav. Kompensacija darbuotojams (BVP komponentė) perkamosios galios standartais.
Lietuvoje kaitinama aukštų kainų tema, toliau pagrindiniu jų augimo kaltininku išlieka euras. Pasinaudojant keliamu sąmyšiu, net bandoma kvestionuoti euro įvedimo naudą. Visi šie klausimai veliami į vientisą emocinį nepasitenkinimą augančiomis kainomis. Aiškumo šiuo tolimesnei valstybės ekonominei raidai labai svarbiu klausimu gali įnešti tik kiekybinis Baltijos valstybių, pasirinkusių labai panašų pinigų klausimo sprendimo būdą, ekonomikos ir žmonių gerovės augimo palyginimas su kitomis kaimyninėmis šalimis. Nors valstybės raida priklauso ir nuo daugybės kitų svarbių veiksnių, bet būtų beviltiška tikėtis sėkmės ir kitomis kryptimis, jei matytume, kad mūsų ekonominė konvergencija į išsivysčiusių šalių bendriją žlunga. Pripažindami, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) nepakanka adekvačiai įvertinti visą valstybių makroekonominę raidą, šiame kiekybiniame palyginime apsiribosime tik juo ir jo sudėtinėmis dalimis, kad išlaikytume kuo didesnį pasirinktos informacijos vientisumą. Lyginsime Eurostat duomenų bazėje pateikiamus šalių BVP ir jo sudėtinių dalių įverčius perkamosios galios pariteto (PGP) metodu nuo 1995 iki 2016 metų. Skaitykite toliau
Verslo žinios neseniai iškilmingai paskelbė, kad II pakopos pensijų fondų dalyvių santaupos artėja prie 3 milijardų eurų. Šis pranešimas susilaukė Prof. R. Lazutkos FB komentaro ir daugybės diskusijų visiems aktualiu klausimu. Mūsų nuomone, visoms toms diskusijoms labai trūksta makroekonominės dimensijos, kuri turėtų praskaidrinti jau užsitęsusias diskusijas apie II pakopos pensijų fondų naudą ar žalą. Naudos šalininkai nepaliaujamai tvirtina, kad šie fondai yra vos ne vienintelė priebėga nuo neefektyviai veikiančios valstybinės socialinės apsaugos sistemos vadinamos SODRA ir vienintelė gali užtikrint sočią senatvę dabartiniams mokesčių mokėtojams. Jie teigia, kad dabartinė Sodros sistema vadinama PAYG (pay as you go, kai Sodros įmokos išmokamos dabartiniams pensininkams) negali duoti grąžos, o II pakopos pensijos fondų grąža yra užtrintas būdas kaupti senatvei.
Parodysime, kaip remiantis makroekonomine logika, galima teisingai įvertinti II pakopos pensijos fondų vaidmenį valstybės raidai ir naudą jos gyventojams. Nors Sodra dažnai traktuojama kaip socialinis draudimas, bet ji realizuojama per privalomus mokesčius ir ekonomine prasme nesiskiria nuo visų kitų valstybės socialinių funkcijų vykdymo. Todėl Sodros garantas yra valstybės kuriamas BVP (bendrasis vidaus produktas) nuo kurio ir yra surenkamas Sodros biudžetas. Todėl kartu su augančiu BVP auga ir Sodros biudžetas. Šį Sodros biudžeto augimą galima vadinti jos grąža, nors dalinai yra teisūs ir tie, kurie atsisako tai vadinti grąža, nes nemato tame investavimo aspekto. Mums svarbiau ne ginčai terminijos klausimais, bet ekonominis II pakopos fondų naudos valstybei ir gyventojams įvertinimas. Skaitykite toliau
Temą padiktavo viena diskusija FB. Buvau išvadintas „ekonominiu nacionalistu” ir susimąsčiau, kas tai galėtų būti? Ėmiausi racionalizuoti savo mąstymo ekonominėmis temomis pagrindus. Net susigėdau, supratęs, kad visai nesu originalus. Daugelis politikų deklaruoja, kad norėtų kažką nuveikti, jog Lietuvoje gyventi būtų gera, kad žmonės nepaliktų savo krašto, kad išvykę sugrįžtų atgal. Bet tai tikriausiai ir yra grynų gryniausias ekonominis nacionalizmas, nes mes visi norime, kad Lietuvių tautos kuriamoje valstybėje gyventi būtų gera, geriau nei kituose kraštuose. Tie kas bijo žodžio nacionalizmas, kaip velnias kryžiaus, gali susigalvoti kitus terminus, pavyzdžiui „Laimės ekonomika”. Bet man ekonominis nacionalizmas labiau patinka, nes jo pagalba gerą teoriją sukurti yra lengviau. Žiūrime į valstybės ekonomiką kaip pasaulio ūkio subjektą ir ieškome mechanizmų, kurie padėtų pritraukti kuo daugiau pasaulio ekonominių gėrybių į mūsų šalį. Ekonominis tikslas pasidaro toks paprastas ir aiškus, kaip visose gerose teorijose. Bet ar daug esame ta linkme pasiekę?
Deja, nelabai. Kad viskas būtų paprasčiau įsivedėme Eurą, o jis kiaurai rodo: mūsų atlyginimai yra gerokai mažesni nei pas kaimynus, žr. wikipedia. Kažką darome blogai, mano galva, tiesiog stokojame ekonominio nacionalizmo, o dauguma ekonomikos patarėjų sprendžia ne Lietuvos, o globalias problemas.
Spartų Baltijos valstybių ekonomikų augimą lėmė ekonominė konvergencija su išsivysčiusiomis šalimis, kuri aiškinama pakankamai paprastu Balassa–Samuelson efektu (BSE). Baltojos šalyse naudojamos valiutų valdybos šiuos procesus gerokai paspartino ir pagal BVP perkamosios galios standartais vienam gyventojui sparčiai pasivijome ir pradėjome lenkti Vyšegrado šalis. Deja, atlyginimų srityje Lietuvos atsilikimas yra didelis ir dar nepaaiškintas reiškinys. Atsiliekame ne tik nuo kitų ES šalių bet ir savo Baltijos sesių. Pagal BSE atlyginimų lygį lemia produktyvumas eksporto sektoriuje, o vidaus rinkai skirtame versle atlyginimai nusistovi pagal bendros darbo rinkos principus, susilygina. Norint suprasti reiškinį, labai vertingas gali būti eksporto tenkančio vienam gyventojui palyginimas, tai ir siūlome padaryti, atsivertus puslapį www.nationmaster.com.
Priešingai nei buvo galima tikėtis pagal BSE teoriją, Lietuva čia atrodo labai gerai. Nors šiam rodikliui, aišku, daug įtakos turi valstybės dydis, bet mes atrodome gerai ir lyginant su panašaus dydžio šalimis. Peršasi mintis kad BSE Lietuvoje veikia ne visai taip, kaip numato jo prielaidos, atlyginimai yra mažesni, nei turėtų būti pagal pasiektą eksporto lygį. Atsakymas čia vienas: investuotojai į eksporto sektorių savo pelnu su darbuotojais nepasidalina ir gauna didesnius pelnus nei pagal BSE prielaidas turėtų būti, o ten numatyta, kad pelningumas yra pagal bendrą lygį pasaulio mastu. Todėl ir verta sakyti, kad mums trūksta ekonominio nacionalizmo: mes skriaudžiame savo žmones ir per daug pataikaujame investuotojams, vaikomės TUI savo žmonių atlyginimų sąskaita. Taip juos nustumiame nuo aktyvesnės ekonominės veiklos pasitikėdami tik maža dalele išrinktųjų, kuriems pasisekė tapti eksporto verslininkais. Politikų užduotis yra pasirūpinti tokia šalies fiskaline politika, kuri labiau skatintų investuoti į darbo vietas ir dalintis pajamomis su darbuotojais. Tai yra ne tik teisingumo, bet ir pačios ekonomikos efektyvumo klausimas.
2 pav. BVP 2013 ir mokestinų pajamų santykio koreliacijos iliustracija, pateikta pagal atskiras šalių grupes.
Ankstesniame straipsnyje Nedeklaruotas darbas ES nagrinėjome darbo ir kapitalo mokesčių įtaką nedeklaruoto darbo lygiui ES šalyse. Kartu palietėme labai įdomų klausią apie mokesčių įtaką pasiektam BVP lygiui trijose skirtingose ES šalių grupėse: Vakarų Europoje, Pietų Europoje bei Centrinėje ir Rytų Europoje. Nors intuityviai jaučiame, kad pasiektas BVP lygis turėtų priklausyti nuo taikytos mokesčių sistemos, bet kiekybiškai tai parodyti yra sudėtinga dėl daugybės kitų veiksnių, įtakojančių šalių ekonominę raidą. Pavyzdžiui, yra gerai žinoma, kad ES gerai veikia Penn efektas. Tai reiškia, kad naujosios ES narės yra stipriai įtakojamos Balassa ir Samuelson konvergencijos mechanizmo. Priešingai nei daugelis gali manyti, tas mechanizmas buvo paaiškintas 1964 metais ir neturi nieko bendro su ES parama. Europos ir ne tik šalys, nepriklausančios ES, lygiai taip pat paklūsta statistiniam Penn dėsningumui. Žavėdamiesi tuo nedideliu skaičiumi tikrų dėsningumų ekonomikoje, iliustruojame Penn dėsnio veikimą, remdamiesi paskutiniais Eurostat duomenimis, gautais perkamosios galios pariteto metodu.
1 pav. Penn dėsnio iliustracija, naudojant Eurostat perkamosios galios pariteto duomenis.
1 pav. aiškiai rodo, kad šalių BVP yra susijęs su prekių ir paslaugų kainų lygiu, o stebimi kainų lygio skirtumai yra pagrindinė ekonomikų raidos varomoji jėga. Formaliai suskaičiuotas koreliacijos koeficientas tarp BVP ir kainų lygio yra 0.82, bet jei skaičiuotume tik ES šalims, koreliacijos koeficientas padidėja iki 0.92. Tai tik patvirtina, kad Penn dėsnis veikia gerai, kai mažinamos kliūtys prekių, paslaugų ir finansinių resursų laisvam judėjimui. Skaitykite toliau
Į „Mokslo Lietuvos“ klausimus atsako vienas iš Lietuvos mokslininkų sąjungos kūrėjų, LMT VI kadencijos narys, habil. dr. Vygintas Gontis.
–– Kaip kilo sumanymas įkurti Lietuvos mokslo tarybą?
––Viskas prasidėjo nuo Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyvinės grupės susikūrimo ir šios sąjungos įsteigimo 1989-asiais. Tų įvykių liudininkai tikriausiai atsimena Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrimą, kaip akademinės bendruomenės Sąjūdį, kuris ėmėsi mokslo ir studijų sistemos pertvarkos nuo pirmųjų savo veiklos dienų. Mokslo žmonės, jausdami atsakomybę už visos šalies tolimesnę raidą, pirmiausia pradėjo tvarkyti savo kiemą, nes čia, kaip ir visur kitur, buvo susikaupę daugybė problemų. Dar pačioje mano mokslinės karjeros pradžioje kartu su daugeliu daug labiau patyrusių kolegų teko imtis iniciatyvos rengti atsikuriančiai valstybei modernų, naujus poreikius atitinkantį Mokslo ir studijų įstatymą. Buvome eiliniai mokslininkai, niekas mūsų to neprašė, tačiau bendra Atgimimo dvasia tiesiog vertė griebtis tos gyvenimo srities pertvarkos, kuriai buvome pasišventę ir kurios ateitis mus labiausiai jaudino. Visada sunkiausia būna pati pradžia, todėl norisi paminėti tuos kolegas, su kuriais teko kurti pirmuosius įstatymo projektus. Tai Jurgis Kundrotas ir Alfonsas Ramonas. Mūsų visų labai panaši darbo patirtis Lietuvos mokslų akademijos institutuose, čia tvyrojęs santykinai gilus akademinės laisvės pojūtis leido bendrauti ir veikti. Lietuvos mokslo taryba buvo projektuojama kaip akademinės savivaldos ir valstybinio reguliavimo institucija. Jos koncepciją kūrybiškai konstravome, vadovaudamiesi kitų valstybių ir kitų Lietuvos iniciatyvinių grupių patirtimi. Kai parengėme pirmąjį projektą, jo aptarimas ir tobulinimas tapo nuolatiniu LMS darbotvarkės klausimu. 1990 m., sukūrus Mokslo ir studijų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iniciatyvos ėmėsi jo vadovai Rimantas Sližys ir Vladislovas Guoga. Jų pastangomis buvo organizuotos labai plačios diskusijos apie mokslo ir studijų pertvarką, įtraukusios visus neabejingus akademinės bendruomenės lyderius. Įveikti dar užsilikusį senąjį mąstymą labai padėjo Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, tuo metu talkinęs ir Vytauto Didžiojo universiteto steigėjams. Nors įstatymo projektas buvo užbaigtas ir parengtas svarstyti Atkuriamajame Seime dar 1990 m., o priimtas netrukus po Sausio 13-osios įvykių, vasario 12 d., tačiau jo įgyvendinimą labai apsunkino Rimanto Sližio atsistatydinimas bei Mokslo ir studijų departamento panaikinimas. Nepaisant daugybės kliuvinių ir politinės įtampos, jau 1991-ųjų pabaigoje Lietuvos mokslo taryba buvo suformuota. 24 LMT narius išrinko Lietuvos mokslininkai pagal 8 mokslo kryptis, o likusius 12 iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų paskyrė Atkuriamasis Seimas. Skaitykite toliau
Puikiai suprantame sudėtingą situaciją, kurioje yra atsidūrusi kultūrinė žiniasklaida dėl nuolatinio valstybės dėmesio ir finansavimo mažėjimo. Dėl mažos rinkos mūsų valstybėje ir nepakankamo dėmesio keblioje situacijoje yra atsidūrusios ir visos žiniasklaidos priemonės, ypatingai regioninės. Akivaizdus tampa ir visos visuomenės nepasitikėjimo visuomenės informavimo priemonėmis didėjimas. Parengti naują valstybės paramos žiniasklaidai modelį yra labai svarbus ir sudėtingas uždavinys. Dalininkai suteikė įgaliojimus savo sudarytai darbo grupei tą sudėtingą uždavinį išspręsti per labai trumpą laikotarpį, kuri teikia jūsų svarstymui savo Koncepciją.
Data from NationMaster. More info ›
