Vygintas Gontis, Aleksejus Kononovičius, Julius Ruseckas
Teorines fizikos ir astronomijos institutas, Vilniaus universitetas, Sauletekio al. 3, 10257 Vilnius, vygintas@gontis.eu
Physics research complements traditional approaches, such as mathematical (stochastic) finance and econometrics in quantitative economics and finance [1, 2]. In the early years of this millennium, we embarked on an interdisciplinary research endeavor in Lithuania, applying concepts from statistical physics to understand complex financial and social systems. Here, we provide a short review of investigations in Lithuania, spanning from 2008 to 2022, undertaken by our research group.
The term „Econophysics” was coined by Professor H. E. Stanley over three decades ago, merging the disciplines of Economics and Physics. While the precise definition of „Econophysics” remains subject to ongoing debate, numerous reputable research groups and scientific journals worldwide are actively contributing to its development.
Our journey into Econophysics prompts the intriguing question of how theories primarily designed to explain the physical world in terms of particles can be applied to unravel the complexities of human social and economic behavior. Physics, as a natural science, is renowned for its precision and predictive power, grounded in the utilization of a limited set of universal properties of matter, sufficient to elucidate a multitude of physical phenomena. In stark contrast, the social sciences lack equivalent precise universal properties for individuals. Human beings, unlike fundamental particles, differ significantly from one another in numerous aspects. Despite this fundamental distinction between physical and social systems, the analogy between statistical laws in physics and social sciences continues to drive the application of statistical physics to investigate the properties of financial and other social systems.
Vygintas Gontis, Aleksejus Kononovicius, Julius Ruseckas
Teorines fizikos ir astronomijos institutas, Vilniaus universitetas, Sauletekio al. 3, 10257 Vilnius, vygintas@gontis.eu
Fizikos tyrimo metodų taikymas papildo tradicinius finansinių, ekonominių ir kitų socialinių sistemų tyrimo būdus: ekonomiką, finansų matematiką ir ekonometriją [1, 2]. Jau pačioje šio amžiaus pradžioje mūsų grupės nariai ėmėsi Lietuvoje naujos tarpdisciplininės tyrimų krypties, pradėdami taikyti statistinės fizikos metodus ir aiškindamiesi sudėtingų finansinių bei kitų socialinių sistemų veikimą. Šiuos inovatyvius mūsų grupės moksliniius tyrimus apžvelgiame laikotarpiu nuo 2008 iki 2022 metų.
Terminas „Ekonofizika”, jungiantis ekonomikos ir fizikos disciplinas, pradėtas naudoti daugiau nei prieš 30 metų profesoriaus H. E. Stanley iniciatyva. Nors tikslesnio ir išsamesnio šio termino apibrėžimo vis dar ieškoma, daug pripažintų tyrimo grupių ir mokslo žurnalų visame pasaulyje prisideda prie sparčios tarpdisciplininės mokslo srities plėtros. Polymerų studijų centras Bostono universitete, kuriam vadovauja prof. H. E. Stanley, yra tapęs viso pasaulio Ekonofizikos specialistų traukos centru. Verta pastebėti, kad V. Gontis 10 mėnesių 2014-2015 metais stažavosi šiame centre taip pat.
Spasuskite paveikslėlį, jei norite atsidaryti straipsnio .pdf bylą.
Tyrinėdami socialines sistemas ir ypatingai finansines turime pasirinkti prielaidas ir matematinį (stochastinės laiko eilutės) ar fizikinį (agentų) modelį. Nepaisant to, kad empirinių duomenų prieinamumas pasiekė dar neregėtas galimybes, tinkamo, teisingo modelio pasirinkimas išlieka sunkiausiai sprendžiama problema. Pavyzdžiui, tiriame empirines sistemas, ieškodami jose ilgos atminties ir prognozavimo galimybių, naudodami matematinius laiko eilučių modelius, kuriuose ta atmintis yra išankstinė prielaida. Akivaizdu, kad taip įvertinta tiriamos sistemos atmintis turi prasmę tik tuo atveju, jei teorinė prielaida apie tos atminties kilmę atitinka tikrovę.
Savo ankstesniame darbe [1] tyrėme sandorių pavedimų srauto finansų rinkose laiko eilutes, remiantis pačia bendriausia Trupmeninio L’evy stabilaus stochastinio proceso (TLSSP) prielaida, ir parodėme, kad šios prielaidos pagrindu turime pripažinti pavedimų srauto antikoreliacines savybes. Tiriamas laiko eilutes apibrėžėme pačiu paprasčiausiu būdu, sumuodami
pavedimų apimtis: pirkti \(v_k^{+}(t_j)\) ir parduoti \(v_k^{-}(t_j)\) akcijas
\[
X(j)=\sum_{k=1}^{10}(v_{k}^{+}(j)-v_{k}^{-}(j))=V^{+}(j)-V^{-}(j)=\sum_{i=1}^{j}Y(i).\label{eq:order-disbalance}
\]
Čia \(X(j)\) yra sandorių (nuomonių) disbalansas laiko momentu \(j\),
indeksas \(k\) žymi 10 kainos lygių virš ir žemiau pirkti-parduoti
tarpo, \(V^{+}(j)\), \(V^{-}(j)\) atitinkamai reiškia bendras apimtis
pirkti ar parduoti akcijas momentu \(j\), \(Y(i)\) yra disbalanso pokyčiai,
kurie atsiranda dėl prekiautojų teikiamų pavedimų pirkti parduoti
akcijas.
Visdėlto, detalesnis tyrimas parodė, kad pasirinkta matematinė prielaida yra nepakankama, kai pavedimų srautas apima ir jų atšaukimą bei įvykdymą. Tyrimui taikomą modelį turime tikslinti, atsižvelgdami į pavedimų gyvavimo laikų laipsninio pobūdžio skirstinį. Šį empirinį pastebėjimą siūlome interpretuoti, kaip dar vieną finansinių laiko eilučių stilizuotą faktą. Empiriškai nustatytą gyvavimo laikų statistinę savybę iliustruojame dviem žemiau pateiktais histogramų paveikslėliais.
Pav. 1. AMZN ir MA akcijų pavedimų gyvavimo laikų histogramų pavyzdžiai. Empiriniai skirstiniai yra suskaičiuoti keturiems pavedimų kainų lygiams vieno mėnesio duomenų laikotarpiui. Raudonas grafikas yra pirmam kainos lygiui, mėlymas antram, žalias trečiam ir juodas ketvirtam. Pav. 2. AMZN ir MA akcijų pavedimų gyvavimo laikų histogramų pavyzdžiai. Empiriniai skirstiniai suskaičiuoti keturiems skirtingiems pavedimų dydžio intervalams. Didėjimo tvarka: raudonas, mėlynas, žalias ir juodas grafikai.
Kadangi pavedimų gyvavimo laikų skirstiniai akivaizdžiai yra laipsninio pobūdžio (grafikai yra dvigubai logaritminiane mastelyje), pasinaudojome galimybe pasitelkti neekstensyviąją Tsallio statistiką, t.y., parodėme, kad q-eksponentinis Tsallio skirstinys puikiai aprašo empirinį gyvavimo laikų pasiskirstymą. Papildydami šią empirinę statistinę savybę pavedimų apimčių (volume) laipsniniu empiriniu pasiskirstymu, suformulavome paprastą disbalanso laiko eilutės modelį, kuris esmingai pakeitė anksčiau naudotą Trupmeninį L’evy stabilų stochastinį procesą.
Pasirodė, kad ankstesnė TLSSP prielaida visai neblogai tinka tuo atveju, kai laiko eilutę formuojame tik iš akcijų rinkai pateikiamų pavedimų, bet išimame jų atšaukimus ir įvykdytus sandorius. Todėl atkreipiame dėmesį, kad šis konkretus empirinės laiko eilutės pavyzdys gražiai demonstruoja, kaip yra svarbu įsitikinti ar tyrimams naudojamos matematinės prielaidos yra tinkamos tiriamam objektui. Mūsų nuomone, empiriniuose laiko eilučių tyrimuose labai dažnai prielaidų galiojimas nėra tinkamai patikrinamas, o gaunami rezultatai, ypatingai ilgos atminties aspektu, yra klaidinantys. Tik pagrįstai įvertinę ilgos atminties egzistavimą fizinėse, socialinėse ar finansinėse sistemose, galime tikėtis sėkmės, prognozuodami laiko eilučių eigą ar skaičiuodami rizikas.
Šis darbas gali būti prasmingai pratęstas, jei pabandytume apjungti šiuos rezultatus su mūsų grupės kolegų publikacija [2]. Yra tikėtina, kad pavedimų laikų laipsniniai skistiniai stebimi todėl, kad rinka statistiškai apjungia labai įvairius agentus, prekiaujančius labai skirtingu intensyvumu, t.y., turinčius skirtingus charakteringus jų pavedimų gyvavimo laikus. Kviečiame susidomėjusius fizikos matemtikos studentus bei jaunus mokslininkus bendradarbiauti, tęsiant pradėtus darbus.
A. Kononovicius, B. Kaulakys. 1/f noise in electrical conductors arising from the heterogeneous detrapping process of individual charge carriers. (under review). arXiv:2306.07009 [math.PR].
Jau daug metų domimės socialinių sistemų modeliavimo galimybėmis. Šis susidomėjimas išaugo iš mūsų bandymų savaip interpretuoti fizikoje gerai žinomą \(1/f\) triukšmo problemą, kuri gamtoje ir gyvenime sutinkama dažniau, nei sugebama paaiškinti jos kilmę. Sistemų įvairovė, kuriose šis reiškinys sutinkamas, ir rezultatų teorinis apibendrinimas leidžia žiūrėti į šiuos tyrimus visai kitu, ilgos atminties pasireiškimo tiriamose sistemose aspektu. Mūsų grupės tyrimus ir jų interpretacijas apžvelgėme žurnale Entropy [1], kurio numeris buvo skirtas Ekonofizikos trisdešimtmečiui paminėti. Visi grupės nariai turi savo matymą, kokius tyrimus dar turėtume artimiausiu metu atlikti ir tikrai mus praturtins naujomis savo įžvalgomis. Čia norėčiau trumpai pristatyti savo darbą žurnale Communications in Nonlinear Science and Numerical Simulation (CNSNS) [2], kuriame sandorių srauto finansų rinkose pavyzdžiu norime atskleisti labai svarbų ne Gauso triukšmo vaidmenį interpretuojant socialinių sistemų ilgą atmintį ir fraktališkumą. Čia galite atsisiųsti šio teksto .pdf bylą.
Puikiai suprantame sudėtingą situaciją, kurioje yra atsidūrusi kultūrinė žiniasklaida dėl nuolatinio valstybės dėmesio ir finansavimo mažėjimo. Dėl mažos rinkos mūsų valstybėje ir nepakankamo dėmesio keblioje situacijoje yra atsidūrusios ir visos žiniasklaidos priemonės, ypatingai regioninės. Akivaizdus tampa ir visos visuomenės nepasitikėjimo visuomenės informavimo priemonėmis didėjimas. Parengti naują valstybės paramos žiniasklaidai modelį yra labai svarbus ir sudėtingas uždavinys. Dalininkai suteikė įgaliojimus savo sudarytai darbo grupei tą sudėtingą uždavinį išspręsti per labai trumpą laikotarpį, kuri teikia jūsų svarstymui savo Koncepciją.
Mūsų nuomone, šis dokumentas nėra koncepcija, bet labiau atspindi jau pasiektą pelno siekiančių visuomenės informavimo priemonių, meno kūrėjų organizacijų ir Kultūros ministerijos susitarimą dėl SRTRF reorganizavimo. Blogiausia, kad šiuo dokumentu siūloma dar labiau siaurinti SRTRF misiją ir funkcijas, paverčiant jį tik žinybiniu Kultūros ministerijos ir tik jos reguliavimo srityje veikiančiu fondeliu. Tampa visiškai akivaizdu, kad, einant šiuo keliu, visos kitos mūsų viešojo gyvenimo sritys turės ieškoti kitų galimybių pasiekti žmonių protus ir širdis. Skaitykite toliau
4 pav. Nedeklaruoto darbo 2013 ir ITR(L)/ITR(K) 2003 koreliacijos iliustracija pagal duomenis iš cituojamų Eurostato studijų.
Pačioje praėjusių metų pabaigoje Prof. Romas Lazutka savo FB paskyroje pasidalino informacija apie ES Komisijos užsakymu atliktą tyrimą: „An evaluation of undeclared work in the European Union and its structural determinants: estimates using the Labour Input Method„. Svarbiausia šio darbo išvada buvo pristatyta kaip įrodymas, kad darbo apmokestinimo lygis ES šalyse praktiškai neturi jokios įtakos nedeklaruoto darbo lygiui. Komentaras ir pats darbas susilaukė pakankamai daug kritikos, kadangi jis prieštarauja populiariam įsitikinimui dėl aukšto darbo apmokestinimo įtakos nedeklaruoto darbo lygiui. Reikia pripažinti, kad autorius taip pat iki šiol perdėtai vertino mokesčių vaidmenį makroekonominei šalių raidai, nors ankstesni darbai apie Baltijos valstybių ekonominį augimą greičiau liudijo priešingai. Todėl šis tekstas gimė, kaip natūralus noras giliau suprasti darbo ir kapitalo mokesčių įtaką šalių BVP ir nedeklaruotam darbui.
Daugiausiai abejonių kelia nagrinėjamos studijos teiginys apie praktiškai neegzistuojančią koreliaciją tarp ES šalių darbo bendrojo apmokestinimo lygio (Implicit tax rate on labour (ITR(L)) ir nedeklaruoto darbo (Undeclared work) , žr. 1 pav., kuris aiškiai rodo labai mažą tiesinę koreliaciją lygią -0.105. Šis ir kiti paveiksliukai parengti autoriaus pagal nagrinėjamos studijos ir „Taxation Trends in the European Union Data for the EU Member States, Iceland and Norway, 2017 edition” duomenis.
1 pav. Autoriaus iliustracija pagal duomenis iš cituojamų Eurostato studijų, koreliacija -0.105. Skaitykite toliau
Daugiausiai idėjų Lietuvoje kyla iš noro tobulinti visų mūsų ekonominį gyvenimą, konkurencingumą, siekti didesnio socialinio teisingumo. Natūralu, kad tai bandoma pasiekti tobulinant mokesčių sistemą. Sukūrėme ją per santykinai trumpą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, remdamiesi laisvos rinkos principais ir Vakarų pasaulio patirtimi, bet jaučiame, kad kažkas veikia negerai: nesugebame surinkti didelės dalies nustatytų mokesčių, socialinė atskirtis nereguliuojamai auga. Politikai į mokesčius praktiškai žvelgia tik per valstybės poreikių tenkinimo prizmę, o ekonomistų, verslo žmonių, ir įvairių visuomenės grupių nuomonės susikerta dėl natūralių interesų skirtumų. Pažangos galima būtų pasiekti, jei pajėgtume atsiriboti nuo grupinių interesų ir į mokesčių sistemą pažvelgtume kaip svarbiausią ekonomikos ir visos visuomenės santykių reguliavimo instrumentą. Toks ambicingas uždavinys atrodo yra labai sunkiai pasiekiamas, bet jo iškėlimas, aiškus formulavimas pats savaime yra labai vertingas ir būtinas rimtai žvelgiant į tautos ir valstybės ateitį.
Esamas problemas dabartinėje Lietuvos mokesčių sistemoje (MS) yra įvardiję daugelis ekonomistų, bet jas verta pakartoti:
1. MS remiasi trimis svarbiausiomis sudėtinėmis dalimis: pajamų (gyventojų ir įmonių), vartojimo (PVM ir akcizai) ir socialinio draudimo (SD) mokesčiais. Kiti mokesčiai (žemės ir kito nekilnojamo turto, ekologiniai, kiti vartojimo ir t.t.) Lietuvoje sudaro nykstamai menką dalį.
2. Jau plačiai yra suprantama, kad didžioji Lietuvos MS problema yra didelė našta tenkanti darbo apmokestinimui (GPM, PSD, SD). Tai lemia santykinai žemą darbo užmokesčio lygį, apsunkintą darbo vietų kūrimą, ypatingai provincijoje, ir net emigraciją.
3. Turime nepateisinamai dideles disproporcijas tarp kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo. Darbo pajamų apmokestinime nepateisinamai didelė dalis tenka darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Visa SD sistema taip pat praktiškai remiasi tik pagal darbo sutartis dirbančiųjų įmokomis todėl yra pasmerkta vegetacijai ir palaipsniniam žlugimui. Prie tokių disproporcijų visi siūlymai didinti GPM progresyvumą ar plėtoti SD sistemą per II ir III pakopos įmokas yra pasmerkti žlugti, nes taikosi į per daug apmokestintų pajamų dalį. „Per daug” čia reiškia ne lyginant su kitomis šalimis, bet lyginant su kitomis pajamų rūšimis ar turto apmokestinimu.
Piliečių socialinę ir galimybių nelygybę gimdo ne tiek pajamų, kiek žymiai didesniu mastu turtinė nelygybė. Milžiniški turtinės ir galimybių nelygybės mastai yra pagrindinis šiuolaikinės Vakarų ekonomikos raidos stabdys, žr. T. Piketty ekonominę studiją „Kapitalas”. Pajamų, o ne kapitalo (turto) apmokestinimas lemia investavimo į technologijas, o ne darbo vietas preferencijas, tai gimdo sisteminę Vakarų ekonomikos ligą — ilgalaikę darbo pajamų ir paklausos stagnaciją. Todėl, ieškodami idėjų Lietuvai, turime išsiveržti iš užburto rato ir žengti žingsnį ten, kur kiti nedrįsta. Turime palaipsniui, apgalvotai ir kryptingai pereiti nuo pajamų, pirmiausiai darbo, apmokestinimo prie kapitalo (turto) apmokestinimo. Eidami šiuo keliu parodytume ir kitiems, kad yra alternatyvos šiuolaikiniam rinkos reguliavimui. Priešingai, nei daugelis mano, pakankamai apskaičiuotas perėjimas nuo darbo prie kapitalo apmokestinimo investicijas gali paskatinti, o ne atbaidyti. Tai išlaisvintų milžiniškus kapitalo ir turto resursus, kurie dabar didele dalimi duoda tik spekuliacinę grąžą, įdarbinimui ekonomikoje ir darbo vietoms kurti. Turto panaudojimo ekonomikoje skatinimas (visų rūšių įskaitant ir finansinį) yra pagrindinis tolimesnės Vakarų ekonomikos plėtros veiksnys, bet tam pasiekti turime pripažinti, kad iki šiol vyravusi pajamų apmokestinimo sistema yra ribota ir išsisėmusi. Tipendami tik kitų pramintais takeliais, geriausiu atveju galime atsidurti tik ten, kur mūsų pirmtakai įstrigo. Raskime drąsos pasiūlyti kelią sau ir kitiems.
Atlyginimų lygis Lietuvoje tapo nuolatinių diskusijų objektu, nes visiems bado tiesioginis jo palyginimas eurais su kitomis ES šalimis. Nemažiau aistrų kelia ir didėjančios kainos, tačiau labai retai susimąstome, kad tai yra makroekonomine prasme susiję dalykai. Todėl reikalaujame didesnių atlyginimų ir kartu mažesnių kainų, kaip visa tai yra žmogiška. Tačiau yra gerai žinomas Penn dėsnis, kuris reiškia statistiškai didesnes kainas labiau išsivysčiusiose ir geriau gyvenančiose valstybėse. Šis dėsnis veikia labai gerai tarpusavyje aktyviai ekonomiškai sąveikaujančioje bendrijoje ES. Tuo įsitikinsite užmetę akį į lentelę, kurioje yra parodyti ES valstybių BVP perkamosios galios standartais ir atitinkami kainų lygiai, viskas sunormuota į 100 visai 28 valstybių ES. Palyginimo patogumui valstybės yra išrikiuotos pagal kainų lygį, kuris yra išmatuojamas pakankamai tiksliai. Kainų lygis labai tiesiogiai priklauso nuo perkamosios galios šalies viduje, galima manyti, kad jis net tiksliau, nei vidutiniai atlyginimai, atspindi gyventojų perkamąją galią. Žinoma, kainos priklauso ir nuo daugybės kitų faktorių, bet Penn dėsnis ES veikia labai gerai. Todėl galime pagrįstai manyti, kad Lietuvos gyventojų pajamos yra gerokai didesnės, nei rodo jų vidutinis atlyginimų lygis, esame ne treti, o penkti nuo galo, o pagal BVP lygį (PGS) esame tame pačiame lygyje, kaip Estija ir visai priartėjome prie Pietų Europos šalių. Peržvelgę visas šalis, pamatysime, kad daugiau ekonominių augimo problemų turi tos valstybės, kurių kainų ir pajamų lygis yra aukštesnis, nei BVP lygis, o valstybės su mažesniu kainų lygiu turi didesnes augimo galimybes. Dėmesio vertas yra ir Čekijos atvejis, kurios BVP augimas yra gerokai sustojęs jau daugelį metų, o kainų lygis gerokai atsilieka nuo pasiekto BVP lygio.
Peršasi mintis, kad žemas kainų lygis ir žemas gyventojų pajamų lygis yra taip pat problema, kuri stabdo šalies vystymąsi. Todėl Lietuva turi pasistengti gyventojų pajamų lygį ir kainų lygį didinti, kad jis priartėtų prie BVP lygio, bet jo neviršytų.
Kad būtų lengviau suprasti minimalios mėnesinės algos (MMA) įtaką kainų lygiui pridėjau Eurostat MMA duomenis tų šalių, kurios tokią reguliavimo priemonę turi. Vienas stulpelis yra kaina, normuota ir pagal 21 šalies vidurkį ir pagal jų kainų lygį, o kitas, tiesiog eurais. Susidaro įspūdis, kad daugelis šalių bando sukelti atlyginimus didindamos MMA, bet kainų lygis ir gyventojų pajamos matomai yra daug sudėtingesnis reiškinys ir vien MMA jų nenustato. Taip pat labai gražiai matosi, kad Lietuva su savo 380 Eurų MMA (lentelėje parodyta su 350 eurų, kaip ir kitų šalių pagal 2016 m. pirmąjį pusmetį) perkamosios galios standartais jau tampa Baltijos šalių lyderė ir turi ieškoti rimtesnių galimybių kelti pajamų lygį. O tos galimybės tikriausiai yra dalies darbo pajamų mokesčio naštos perkėlimas ant kapitalo ir turto.
Kaip ir kitiems Sausio 13 dalyviams netikėtai teko pasidalinti savo emociniais prisiminimais apie 1991 m. įvykius. Miela žurnalistė Saulė Gedrimaitė priėjo taip netikėtai, tad prašau savo bendražygių Dainiaus Jakimavičiaus, Jono Oberausko, Alberto Belazaro atleisti, kad iš susijaudinimo Jūsų nespėjau paminėti.
Suprantama, kad daugelis mūsų matome pasaulį per įvykių Lietuvoje prizmę, tačiau 2015-ieji išsiskyrė globalių procesų aštrumu. Todėl buvome priversti atsipeikėti bei pripažinti, kad esame tik nedidelė dalis labai sudėtingo pasaulio, kurio įvykiai supurtė dabar jau naivokomis atrodančias mūsų saugumo iliuzijas. Tolimesnė dar 2014 metais prasidėjusių Ukrainos įvykių eiga privertė šalies saugumą pripažinti aukščiausiu prioritetu. Saugumo stiprinimui nebegailime lėšų ir didžiuojamės savo vaikų pasirinkimu ginti savo valstybę.
2015-ųjų metų įvykiai visiems suteikė progą rimtai susimąstyti apie Europos organizavimo principus. Pirmojoje metų pusėje pasaulis negalėjo atitraukti akių nuo Graikijos mokumo problemų, kurios pasirodė visai ne tokios baisios bendrame likusio pasaulio finansinių problemų fone. Tačiau iki raudonumo įkaitinti finansinės drausmės ir bendros tvarkos Europoje klausimai turėjo giliai įsirėžti politikų galvose ir tikrai darys savo įtaką tolimesniam šių klausimų sprendimui bendruose Europos namuose. Šį kartą triumfavo finansinės drausmės principai ir tik laikas parodys, ar šis Europos pasirinkimas yra teisingas. Nauji globalūs finansų sistemos sukrėtimai gali atskleisti tikrąją šio pasirinkimo vertę labai greitai.
Tikru Europos išbandymu 2015-aisiais tapo vadinamoji pabėgėlių krizė, kuri tikriausiai sudavė rimtą smūgį laisvo žmonių judėjimo principui, įgyvendintam iki šiol. Tokį mastą pasiekęs gyventojų kraustymasis kelia pavojų tautų ir kultūrų išlikimui. Todėl 2015 metų patirtis suteikia progą tautinių valstybių sąjungai kitaip pažvelgti į Naująjį Europos naratyvą, skleidžiantį kosmopolitizmo idėją, ir apsvarstyti, ar federalizacija yra tikrai vienintelis tinkamas pasirinkimas. Rimta diskusija šiuo klausimu yra neišvengiama, nes ir didžiosios Europos tautos terorizmo grėsmės akivaizdoje yra priverstos skaitytis su kintančia savo piliečių nuomone.
Pasaulio ekonominį gyvenimą toliau esmingai keičia pokyčiai energetinių išteklių rinkose ir technologijose. JAV, kaip buvusi didžiausia energetinių išteklių vartotoja, pagaliau tampa ir stambiausia naftos bei dujų tiekėja. Kartu su atsinaujinančių energijos išteklių technologiniais pokyčiais visa tai spaudžia energijos kainas žemyn, kurios ieškos savo tikrosios vertės bendrame stagnuojančios pasaulio ekonomikos ir žaliavų pertekliaus fone. Dėl šių priežasčių keičiasi Amerikos strateginis vaidmuo Artimuosiuose Rytuose, o BRICS šalys susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis dėl žaliavų kainų kritimo. Jei dar pridursime dėl užsitęsusio monetarinio skatinimo perkaitusias finansų rinkas, suvoksime, kad 2016 metais mūsų laukia sunkiai prognozuojami tiek politiniai, tiek ekonominiai pasaulio raidos procesai, kurie turės didžiulės įtakos viskam, ką darome čia, Lietuvoje.
Todėl pasidžiaukime, kad tokiomis sudėtingomis išorinėmis sąlygomis 2015 metais Lietuvoje įvestas euras gali tapti esminiu Lietuvos ūkį ir visą mūsų gyvenimą stabilizuojančiu veiksniu. Suraskime tinkamus žodžius tiems, kurie viską matuoja prekių kainomis lentynose, atkreipkime jų dėmesį į tai, kad geresnis gyvenimas yra neatskiriamas nuo aukštesnių kainų, nes tai lemia realiai veikiantys ekonomikos dėsniai. Pasižadėkime, kad 2016 metais panaudosime visas galimas priemones kainas pralenkiančio atlyginimų augimo spartinimui, kad perkelsime mokesčių naštą nuo pragyvenimui būtinų pajamų ant turto, prabangos prekių ir kapitalo. Pakvieskime visus lietuvius sugrįžti namo, nes Lietuva yra vienintelė jų gimtoji šalis prie Baltijos jūros, valstybė, kurioje gera gyventi, kuri puoselėja tradicijas, kultūrą ir mokslą.
Tam reikia visai nedaug – tik nuoširdaus tikėjimo, kad Lietuva yra visų mūsų namai, kad visos čia, viduje kylančios problemos yra išsprendžiamos. Nors istorija mums lėmė gyventi civilizacijų sankirtoje, viso pasaulio geopolitinė raida mums yra palanki ir suteikia didžiules galimybes užimti deramą vietą išsivysčiusių Europos valstybių bendrijoje. Todėl neturime užsidaryti, tačiau bendromis pastangomis siekti, kad Europa taptų įvairių tautų tradicijas ir kultūrą puoselėjanti savarankiškų šalių ekonominė bendrija, turinti labai daug bendrų ekonominių, tarptautinės politikos ir gynybos interesų. Tik eidami šiuo keliu galime tikėtis, kad viso pasaulio lietuvių akys ir keliai 2016 metais vėl nukryps į vienintelę jų tėvynę prie Baltijos.
