Page 2 of 7

II pakopos pensijų fondai griauna valstybę

22 sausio, 2018 / Vygintas

Verslo žinios neseniai iškilmingai paskelbė, kad II pakopos pensijų fondų dalyvių santaupos artėja prie 3 milijardų eurų. Šis pranešimas susilaukė Prof. R. Lazutkos FB komentaro ir daugybės diskusijų visiems aktualiu klausimu. Mūsų nuomone, visoms toms diskusijoms labai trūksta makroekonominės dimensijos, kuri turėtų praskaidrinti jau užsitęsusias diskusijas apie II pakopos pensijų fondų naudą ar žalą. Naudos šalininkai nepaliaujamai tvirtina, kad šie fondai yra vos ne vienintelė priebėga nuo neefektyviai veikiančios valstybinės socialinės apsaugos sistemos vadinamos SODRA ir vienintelė gali užtikrint sočią senatvę dabartiniams mokesčių mokėtojams. Jie teigia, kad dabartinė Sodros sistema vadinama PAYG (pay as you go, kai Sodros įmokos išmokamos dabartiniams pensininkams) negali duoti grąžos, o II pakopos pensijos fondų grąža yra užtrintas būdas kaupti senatvei.

Parodysime, kaip remiantis makroekonomine logika, galima teisingai įvertinti II pakopos pensijos fondų vaidmenį valstybės raidai ir naudą jos gyventojams. Nors Sodra dažnai traktuojama kaip socialinis draudimas, bet ji realizuojama per privalomus mokesčius ir ekonomine prasme nesiskiria nuo visų kitų valstybės socialinių funkcijų vykdymo. Todėl Sodros garantas yra valstybės kuriamas BVP (bendrasis vidaus produktas) nuo kurio ir yra surenkamas Sodros biudžetas. Todėl kartu su augančiu BVP auga ir Sodros biudžetas. Šį Sodros biudžeto augimą galima vadinti jos grąža, nors dalinai yra teisūs ir tie, kurie atsisako tai vadinti grąža, nes nemato tame investavimo aspekto. Mums svarbiau ne ginčai terminijos klausimais, bet ekonominis II pakopos fondų naudos valstybei ir gyventojams įvertinimas. Skaitykite toliau

Ekonominis nacionalizmas

13 sausio, 2018 / Vygintas

Data from NationMaster. More info ›

Temą padiktavo viena diskusija FB. Buvau išvadintas „ekonominiu nacionalistu” ir susimąsčiau, kas tai galėtų būti? Ėmiausi racionalizuoti savo mąstymo ekonominėmis temomis pagrindus. Net susigėdau, supratęs, kad visai nesu originalus. Daugelis politikų deklaruoja, kad norėtų kažką nuveikti, jog Lietuvoje gyventi būtų gera, kad žmonės nepaliktų savo krašto, kad išvykę sugrįžtų atgal. Bet tai tikriausiai ir yra grynų gryniausias ekonominis nacionalizmas, nes mes visi norime, kad Lietuvių tautos kuriamoje valstybėje gyventi būtų gera, geriau nei kituose kraštuose. Tie kas bijo žodžio nacionalizmas, kaip velnias kryžiaus, gali susigalvoti kitus terminus, pavyzdžiui „Laimės ekonomika”. Bet man ekonominis nacionalizmas labiau patinka, nes jo pagalba gerą teoriją sukurti yra lengviau. Žiūrime į valstybės ekonomiką kaip pasaulio ūkio subjektą ir ieškome mechanizmų, kurie padėtų pritraukti kuo daugiau pasaulio ekonominių gėrybių į mūsų šalį. Ekonominis tikslas pasidaro toks paprastas ir aiškus, kaip visose gerose teorijose. Bet ar daug esame ta linkme pasiekę?

Deja, nelabai. Kad viskas būtų paprasčiau įsivedėme Eurą, o jis kiaurai rodo: mūsų atlyginimai yra gerokai mažesni nei pas kaimynus, žr. wikipedia. Kažką darome blogai, mano galva, tiesiog stokojame ekonominio nacionalizmo, o dauguma ekonomikos patarėjų sprendžia ne Lietuvos, o globalias problemas.

Spartų Baltijos valstybių ekonomikų augimą lėmė ekonominė konvergencija su išsivysčiusiomis šalimis, kuri aiškinama pakankamai paprastu Balassa–Samuelson efektu (BSE). Baltojos šalyse naudojamos valiutų valdybos šiuos procesus gerokai paspartino ir pagal BVP perkamosios galios standartais vienam gyventojui sparčiai pasivijome ir pradėjome lenkti Vyšegrado šalis. Deja, atlyginimų srityje Lietuvos atsilikimas yra didelis ir dar nepaaiškintas reiškinys. Atsiliekame ne tik nuo kitų ES šalių bet ir savo Baltijos sesių. Pagal BSE atlyginimų lygį lemia produktyvumas eksporto sektoriuje, o vidaus rinkai skirtame versle atlyginimai nusistovi pagal bendros darbo rinkos principus, susilygina. Norint suprasti reiškinį, labai vertingas gali būti eksporto tenkančio vienam gyventojui palyginimas, tai ir siūlome padaryti, atsivertus puslapį www.nationmaster.com.

Priešingai nei buvo galima tikėtis pagal BSE teoriją, Lietuva čia atrodo labai gerai. Nors šiam rodikliui, aišku, daug įtakos turi valstybės dydis, bet mes atrodome gerai ir lyginant su panašaus dydžio šalimis. Peršasi mintis kad BSE Lietuvoje veikia ne visai taip, kaip numato jo prielaidos, atlyginimai yra mažesni, nei turėtų būti pagal pasiektą eksporto lygį. Atsakymas čia vienas: investuotojai į eksporto sektorių savo pelnu su darbuotojais nepasidalina ir gauna didesnius pelnus nei pagal BSE prielaidas turėtų būti, o ten numatyta, kad pelningumas yra pagal bendrą lygį pasaulio mastu. Todėl ir verta sakyti, kad mums trūksta ekonominio nacionalizmo: mes skriaudžiame savo žmones ir per daug pataikaujame investuotojams, vaikomės TUI savo žmonių atlyginimų sąskaita. Taip juos nustumiame nuo aktyvesnės ekonominės veiklos pasitikėdami tik maža dalele išrinktųjų, kuriems pasisekė tapti eksporto verslininkais. Politikų užduotis yra pasirūpinti tokia šalies fiskaline politika, kuri labiau skatintų investuoti į darbo vietas ir dalintis pajamomis su darbuotojais. Tai yra ne tik teisingumo, bet ir pačios ekonomikos efektyvumo klausimas.

GDP 2013 TaxRev pav 2 2 — 2 pav. BVP 2013 ir mokestinų pajamų santykio koreliacijos iliustracija, pateikta pagal atskiras šalių grupes.

Darbo ir kapitalo mokesčių įtaka ES šalių BVP augimui

11 sausio, 2018 / Vygintas

Ankstesniame straipsnyje Nedeklaruotas darbas ES nagrinėjome darbo ir kapitalo mokesčių įtaką nedeklaruoto darbo lygiui ES šalyse. Kartu palietėme labai įdomų klausią apie mokesčių įtaką pasiektam BVP lygiui trijose skirtingose ES šalių grupėse: Vakarų Europoje, Pietų Europoje bei Centrinėje ir Rytų Europoje. Nors intuityviai jaučiame, kad pasiektas BVP lygis turėtų priklausyti nuo taikytos mokesčių sistemos, bet kiekybiškai tai parodyti yra sudėtinga dėl daugybės kitų veiksnių, įtakojančių šalių ekonominę raidą. Pavyzdžiui, yra gerai žinoma, kad ES gerai veikia Penn efektas. Tai reiškia, kad naujosios ES narės yra stipriai įtakojamos Balassa ir Samuelson konvergencijos mechanizmo. Priešingai nei daugelis gali manyti, tas mechanizmas buvo paaiškintas 1964 metais ir neturi nieko bendro su ES parama. Europos ir ne tik šalys, nepriklausančios ES, lygiai taip pat paklūsta statistiniam Penn dėsningumui. Žavėdamiesi tuo nedideliu skaičiumi tikrų dėsningumų ekonomikoje, iliustruojame Penn dėsnio veikimą, remdamiesi paskutiniais Eurostat duomenimis, gautais perkamosios galios pariteto metodu.

GDP Prices — 1 pav. Penn dėsnio iliustracija, naudojant Eurostat perkamosios galios pariteto duomenis.

1 pav. aiškiai rodo, kad šalių BVP yra susijęs su prekių ir paslaugų kainų lygiu, o stebimi kainų lygio skirtumai yra pagrindinė ekonomikų raidos varomoji jėga. Formaliai suskaičiuotas koreliacijos koeficientas tarp BVP ir kainų lygio yra 0.82, bet jei skaičiuotume tik ES šalims, koreliacijos koeficientas padidėja iki 0.92. Tai tik patvirtina, kad Penn dėsnis veikia gerai, kai mažinamos kliūtys prekių, paslaugų ir finansinių resursų laisvam judėjimui. Skaitykite toliau

UndWork 2003 pav 4 — 4 pav. Nedeklaruoto darbo 2013 ir ITR(L)/ITR(K) 2003 koreliacijos iliustracija pagal duomenis iš cituojamų Eurostato studijų.

Nedeklaruotas darbas ES: pastabos vertinimui, naudojančiam darbo apmokestinimo metodą.

2 sausio, 2018 / Vygintas

Pačioje praėjusių metų pabaigoje Prof. Romas Lazutka savo FB paskyroje pasidalino informacija apie ES Komisijos užsakymu atliktą tyrimą: „An evaluation of undeclared work in the European Union and its structural determinants: estimates using the Labour Input Method„. Svarbiausia šio darbo išvada buvo pristatyta kaip įrodymas, kad darbo apmokestinimo lygis ES šalyse praktiškai neturi jokios įtakos nedeklaruoto darbo lygiui. Komentaras ir pats darbas susilaukė pakankamai daug kritikos, kadangi jis prieštarauja populiariam įsitikinimui dėl aukšto darbo apmokestinimo įtakos nedeklaruoto darbo lygiui. Reikia pripažinti, kad autorius taip pat iki šiol perdėtai vertino mokesčių vaidmenį makroekonominei šalių raidai, nors ankstesni darbai apie Baltijos valstybių ekonominį augimą greičiau liudijo priešingai. Todėl šis tekstas gimė, kaip natūralus noras giliau suprasti darbo ir kapitalo mokesčių įtaką šalių BVP ir nedeklaruotam darbui.

Daugiausiai abejonių kelia nagrinėjamos studijos teiginys apie praktiškai neegzistuojančią koreliaciją tarp ES šalių darbo bendrojo apmokestinimo lygio (Implicit tax rate on labour (ITR(L)) ir nedeklaruoto darbo (Undeclared work) , žr. 1 pav., kuris aiškiai rodo labai mažą tiesinę koreliaciją lygią -0.105. Šis ir kiti paveiksliukai parengti autoriaus pagal nagrinėjamos studijos ir „Taxation Trends in the European Union Data for the EU Member States, Iceland and Norway, 2017 edition” duomenis.

1 pav. Autoriaus iliustracija pagal duomenis iš cituojamų Eurostato studijų, koreliacija -0.105. Skaitykite toliau

Idėja Lietuvai

24 spalio, 2017 / Vygintas

Daugiausiai idėjų Lietuvoje kyla iš noro tobulinti visų mūsų ekonominį gyvenimą, konkurencingumą, siekti didesnio socialinio teisingumo. Natūralu, kad tai bandoma pasiekti tobulinant mokesčių sistemą. Sukūrėme ją per santykinai trumpą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, remdamiesi laisvos rinkos principais ir Vakarų pasaulio patirtimi, bet jaučiame, kad kažkas veikia negerai: nesugebame surinkti didelės dalies nustatytų mokesčių, socialinė atskirtis nereguliuojamai auga. Politikai į mokesčius praktiškai žvelgia tik per valstybės poreikių tenkinimo prizmę, o ekonomistų, verslo žmonių, ir įvairių visuomenės grupių nuomonės susikerta dėl natūralių interesų skirtumų. Pažangos galima būtų pasiekti, jei pajėgtume atsiriboti nuo grupinių interesų ir į mokesčių sistemą pažvelgtume kaip svarbiausią ekonomikos ir visos visuomenės santykių reguliavimo instrumentą. Toks ambicingas uždavinys atrodo yra labai sunkiai pasiekiamas, bet jo iškėlimas, aiškus formulavimas pats savaime yra labai vertingas ir būtinas rimtai žvelgiant į tautos ir valstybės ateitį.

Esamas problemas dabartinėje Lietuvos mokesčių sistemoje (MS) yra įvardiję daugelis ekonomistų, bet jas verta pakartoti:

1. MS remiasi trimis svarbiausiomis sudėtinėmis dalimis: pajamų (gyventojų ir įmonių), vartojimo (PVM ir akcizai) ir socialinio draudimo (SD) mokesčiais. Kiti mokesčiai (žemės ir kito nekilnojamo turto, ekologiniai, kiti vartojimo ir t.t.) Lietuvoje sudaro nykstamai menką dalį.

2. Jau plačiai yra suprantama, kad didžioji Lietuvos MS problema yra didelė našta tenkanti darbo apmokestinimui (GPM, PSD, SD). Tai lemia santykinai žemą darbo užmokesčio lygį, apsunkintą darbo vietų kūrimą, ypatingai provincijoje, ir net emigraciją.

3. Turime nepateisinamai dideles disproporcijas tarp kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo. Darbo pajamų apmokestinime nepateisinamai didelė dalis tenka darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Visa SD sistema taip pat praktiškai remiasi tik pagal darbo sutartis dirbančiųjų įmokomis todėl yra pasmerkta vegetacijai ir palaipsniniam žlugimui. Prie tokių disproporcijų visi siūlymai didinti GPM progresyvumą ar plėtoti SD sistemą per II ir III pakopos įmokas yra pasmerkti žlugti, nes taikosi į per daug apmokestintų pajamų dalį. „Per daug” čia reiškia ne lyginant su kitomis šalimis, bet lyginant su kitomis pajamų rūšimis ar turto apmokestinimu.

Piliečių socialinę ir galimybių nelygybę gimdo ne tiek pajamų, kiek žymiai didesniu mastu turtinė nelygybė. Milžiniški turtinės ir galimybių nelygybės mastai yra pagrindinis šiuolaikinės Vakarų ekonomikos raidos stabdys, žr. T. Piketty ekonominę studiją „Kapitalas”. Pajamų, o ne kapitalo (turto) apmokestinimas lemia investavimo į technologijas, o ne darbo vietas preferencijas, tai gimdo sisteminę Vakarų ekonomikos ligą — ilgalaikę darbo pajamų ir paklausos stagnaciją. Todėl, ieškodami idėjų Lietuvai, turime išsiveržti iš užburto rato ir žengti žingsnį ten, kur kiti nedrįsta. Turime palaipsniui, apgalvotai ir kryptingai pereiti nuo pajamų, pirmiausiai darbo, apmokestinimo prie kapitalo (turto) apmokestinimo. Eidami šiuo keliu parodytume ir kitiems, kad yra alternatyvos šiuolaikiniam rinkos reguliavimui. Priešingai, nei daugelis mano, pakankamai apskaičiuotas perėjimas nuo darbo prie kapitalo apmokestinimo investicijas gali paskatinti, o ne atbaidyti. Tai išlaisvintų milžiniškus kapitalo ir turto resursus, kurie dabar didele dalimi duoda tik spekuliacinę grąžą, įdarbinimui ekonomikoje ir darbo vietoms kurti. Turto panaudojimo ekonomikoje skatinimas (visų rūšių įskaitant ir finansinį) yra pagrindinis tolimesnės Vakarų ekonomikos plėtros veiksnys, bet tam pasiekti turime pripažinti, kad iki šiol vyravusi pajamų apmokestinimo sistema yra ribota ir išsisėmusi. Tipendami tik kitų pramintais takeliais, geriausiu atveju galime atsidurti tik ten, kur mūsų pirmtakai įstrigo. Raskime drąsos pasiūlyti kelią sau ir kitiems.

Lietuvos mokslo tarybos 25-metis

29 gruodžio, 2016 / Vygintas

Į „Mokslo Lietuvos“ klausimus atsako vienas iš Lietuvos mokslininkų sąjungos kūrėjų, LMT VI kadencijos narys, habil. dr. Vygintas Gontis.

–– Kaip kilo sumanymas įkurti Lietuvos mokslo tarybą?

––Viskas prasidėjo nuo Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyvinės grupės susikūrimo ir šios sąjungos įsteigimo 1989-asiais. Tų įvykių liudininkai tikriausiai atsimena Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrimą, kaip akademinės bendruomenės Sąjūdį, kuris ėmėsi mokslo ir studijų sistemos pertvarkos nuo pirmųjų savo veiklos dienų. Mokslo žmonės, jausdami atsakomybę už visos šalies tolimesnę raidą, pirmiausia pradėjo tvarkyti savo kiemą, nes čia, kaip ir visur kitur, buvo susikaupę daugybė problemų. Dar pačioje mano mokslinės karjeros pradžioje kartu su daugeliu daug labiau patyrusių kolegų teko imtis iniciatyvos rengti atsikuriančiai valstybei modernų, naujus poreikius atitinkantį Mokslo ir studijų įstatymą. Buvome eiliniai mokslininkai, niekas mūsų to neprašė, tačiau bendra Atgimimo dvasia tiesiog vertė griebtis tos gyvenimo srities pertvarkos, kuriai buvome pasišventę ir kurios ateitis mus labiausiai jaudino. Visada sunkiausia būna pati pradžia, todėl norisi paminėti tuos kolegas, su kuriais teko kurti pirmuosius įstatymo projektus. Tai Jurgis Kundrotas ir Alfonsas Ramonas. Mūsų visų labai panaši darbo patirtis Lietuvos mokslų akademijos institutuose, čia tvyrojęs santykinai gilus akademinės laisvės pojūtis leido bendrauti ir veikti. Lietuvos mokslo taryba buvo projektuojama kaip akademinės savivaldos ir valstybinio reguliavimo institucija. Jos koncepciją kūrybiškai konstravome, vadovaudamiesi kitų valstybių ir kitų Lietuvos iniciatyvinių grupių patirtimi. Kai parengėme pirmąjį projektą, jo aptarimas ir tobulinimas tapo nuolatiniu LMS darbotvarkės klausimu. 1990 m., sukūrus Mokslo ir studijų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iniciatyvos ėmėsi jo vadovai Rimantas Sližys ir Vladislovas Guoga. Jų pastangomis buvo organizuotos labai plačios diskusijos apie mokslo ir studijų pertvarką, įtraukusios visus neabejingus akademinės bendruomenės lyderius. Įveikti dar užsilikusį senąjį mąstymą labai padėjo Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, tuo metu talkinęs ir Vytauto Didžiojo universiteto steigėjams. Nors įstatymo projektas buvo užbaigtas ir parengtas svarstyti Atkuriamajame Seime dar 1990 m., o priimtas netrukus po Sausio 13-osios įvykių, vasario 12 d., tačiau jo įgyvendinimą labai apsunkino Rimanto Sližio atsistatydinimas bei Mokslo ir studijų departamento panaikinimas. Nepaisant daugybės kliuvinių ir politinės įtampos, jau 1991-ųjų pabaigoje Lietuvos mokslo taryba buvo suformuota. 24 LMT narius išrinko Lietuvos mokslininkai pagal 8 mokslo kryptis, o likusius 12 iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų paskyrė Atkuriamasis Seimas. Skaitykite toliau

Lietuvos politinio lauko transformacija

31 spalio, 2016 / Vygintas

Reikia pripažinti, kad šie Seimo rinkimai susilaukė didelio susidomėjimo. Tai atspindi ne tik didesnis jaunimo susidomėjimas, žiniasklaidos dėmesys, bet ir akivaizdžiai vykstanti visos politinės sistemos transformacija. Įpusėjo jau trečias dešimtmetis, kai Lietuvos politiniame lauke dominuoja dvi politinės jėgos, kurios pasikeisdamos formuoja mūsų politinę pasaulėžiūrą ir pasirinkimus. Akivaizdžiai šios dvi alternatyvos jau netenkina rinkėjų. Nors stebime liberaliosios ideologijos politinių jėgų stiprėjimą (Liberalų sąjūdžio fenomenas), kurį remia įvairi komercinė ir ne tik žiniasklaida, jokios realios politinės alternatyvos tam iki šiol nebuvo, kadangi TS-LKD ir toliau reiškiasi kaip neoliberali politinė jėga. Tačiau reali socialinė žmonių padėtis ir akivaizdžios tautos bei valstybės išsivaikščiojimo tendencijos verčia ieškoti rimtų alternatyvų nusistovėjusioms politinėms partijoms, kurių veiklos bendras rezultatas nebetenkina visuomenės. Tradicinis politinės kairės ir dešinės skirstymas praranda prasmę, nes, vyraujant liberaliai ideologijai ir neturint jai alternatyvos, ir LSDP ir TS-LKD veikimas tampa nenutrūkstamu tos ideologijos įgyvendinimu. Skaitykite toliau

Naujas požiūris į finansus paskelbtas kartu su bendradarbiais iš Bostono universiteto

20 liepos, 2016 / Vygintas

2015 metais Baltijos Amerikos laisvės fondo parama sudarė galimybę 10 mėnesių stažuotis Bostono universiteto Polimerų studijų centre, kuriam vadovauja Ekonofizikos pradininkas, žymus fizikas profesorius H.E. Stanley. Tai buvo puiki galimybė parodyti, kad Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institute atliekami finansų rinkų modeliavimo darbai yra originalūs keletu aspektų ir gali rimtai prisidėti prie kitokio požiūrio į finansų rinkas formavimo. Stažuotės tikslas buvo tikrai ambicingas todėl jo įgyvendinimas užėmė daugiau laiko nei tikėtasi. Profesoriui H.E. Stanley ir jo žymiems kolegoms profesoriui S. Havlin bei profesoriui B. Podobnik su kitokio požiūrio į finansus ambicijomis tenka susidurti pakankamai dažnai todėl jų skeptiškumas kitoms nepatvirtintoms idėjoms yra visai natūralus. Nors mūsų daugiau nei 10 metų vystomos idėjos jau buvo apibendrintos kaip Suderintas stochastinis ir agentų finansų rinkų modelis, paskelbiant jį atviros prieigos žurnale PlosOne, patyrusiems kolegoms pagrindinius naujumo elementus teko įrodinėti labai kantriai. Skaitykite toliau

Komentaras R. Lazutkos ir J. Navickės straipsniui: Kur dingsta pinigai?

6 liepos, 2016 / Vygintas

R. Lazutkos ir J. Navickės staripsnis yra puiki iniciatyva viešai diskusija Lietuvos ekonomines problemas. Į iškeltus klausimus paprastų atsakymų nėra, nuomonės tikrai bus skirtingos. Tačiau šių sudėtingų klausimų diskutavimas tikrai turi atitrūkti nuo dažnai visuomenei peršamo pigaus propagandinio stiliaus – būtina priartėti prie mokslinės kompetencijos net ir tokioje sudėtingoje srityje kaip Lietuvos ekonominė raida. Autoriai sėkmingai inicijuoja tokią diskusiją.

Nėra pagrindo abejoti, kad emigraciją lemia ir ekonominiai veiksniai, bet susiaurinti šio sudėtingo reiškinio aiškinimą tik ekonominėmis priežastimis tikrai negalima. Tai, kad iki šiol emigracijos problema nėra intensyvių mokslinių tyrimų objektu yra didžiulė šalies mokslo organizavimo problema. Ne tik mokslas, bet ir visa vidaus politika yra neleistinai atitolę nuo svarbiausių tautos ir valstybės problemų. Emigracija taip pat reikalauja nepalyginamai didesnės mokslinės kompetencijos, valstybė privalo rimtai investuoti į mokslinius tyrimus šioje srityje, nes niekas kitas to tikrai nepadarys. Yra didelis pavojus, kad visuomenė ir toliau bus murkdoma pigios propagandos liūne. Skaitykite toliau

Atlyginimai, kainos ir BVP

4 liepos, 2016 / Vygintas

Atlyginimų lygis Lietuvoje tapo nuolatinių diskusijų objektu, nes visiems bado tiesioginis jo palyginimas eurais su kitomis ES šalimis. Nemažiau aistrų kelia ir didėjančios kainos, tačiau labai retai susimąstome, kad tai yra makroekonomine prasme susiję dalykai. Todėl reikalaujame didesnių atlyginimų ir kartu mažesnių kainų, kaip visa tai yra žmogiška. Tačiau yra gerai žinomas Penn dėsnis, kuris reiškia statistiškai didesnes kainas labiau išsivysčiusiose ir geriau gyvenančiose valstybėse. Šis dėsnis veikia labai gerai tarpusavyje aktyviai ekonomiškai sąveikaujančioje bendrijoje ES. Tuo įsitikinsite užmetę akį į lentelę, kurioje yra parodyti ES valstybių BVP perkamosios galios standartais ir atitinkami kainų lygiai, viskas sunormuota į 100 visai 28 valstybių ES. Palyginimo patogumui valstybės yra išrikiuotos pagal kainų lygį, kuris yra išmatuojamas pakankamai tiksliai. Kainų lygis labai tiesiogiai priklauso nuo perkamosios galios šalies viduje, galima manyti, kad jis net tiksliau, nei vidutiniai atlyginimai, atspindi gyventojų perkamąją galią. Žinoma, kainos priklauso ir nuo daugybės kitų faktorių, bet Penn dėsnis ES veikia labai gerai. Todėl galime pagrįstai manyti, kad Lietuvos gyventojų pajamos yra gerokai didesnės, nei rodo jų vidutinis atlyginimų lygis, esame ne treti, o penkti nuo galo, o pagal BVP lygį (PGS) esame tame pačiame lygyje, kaip Estija ir visai priartėjome prie Pietų Europos šalių. Peržvelgę visas šalis, pamatysime, kad daugiau ekonominių augimo problemų turi tos valstybės, kurių kainų ir pajamų lygis yra aukštesnis, nei BVP lygis, o valstybės su mažesniu kainų lygiu turi didesnes augimo galimybes. Dėmesio vertas yra ir Čekijos atvejis, kurios BVP augimas yra gerokai sustojęs jau daugelį metų, o kainų lygis gerokai atsilieka nuo pasiekto BVP lygio.

Eurostat_Table_BVP PPS ir Kainu lygis sorted
Peršasi mintis, kad žemas kainų lygis ir žemas gyventojų pajamų lygis yra taip pat problema, kuri stabdo šalies vystymąsi. Todėl Lietuva turi pasistengti gyventojų pajamų lygį ir kainų lygį didinti, kad jis priartėtų prie BVP lygio, bet jo neviršytų.
Kad būtų lengviau suprasti minimalios mėnesinės algos (MMA) įtaką kainų lygiui pridėjau Eurostat MMA duomenis tų šalių, kurios tokią reguliavimo priemonę turi. Vienas stulpelis yra kaina, normuota ir pagal 21 šalies vidurkį ir pagal jų kainų lygį, o kitas, tiesiog eurais. Susidaro įspūdis, kad daugelis šalių bando sukelti atlyginimus didindamos MMA, bet kainų lygis ir gyventojų pajamos matomai yra daug sudėtingesnis reiškinys ir vien MMA jų nenustato. Taip pat labai gražiai matosi, kad Lietuva su savo 380 Eurų MMA (lentelėje parodyta su 350 eurų, kaip ir kitų šalių pagal 2016 m. pirmąjį pusmetį) perkamosios galios standartais jau tampa Baltijos šalių lyderė ir turi ieškoti rimtesnių galimybių kelti pajamų lygį. O tos galimybės tikriausiai yra dalies darbo pajamų mokesčio naštos perkėlimas ant kapitalo ir turto.

Vygintas Gontis