Julius Šalkauskas

Liberalizmo terminas naudojamas įvairia prasme. Juo žymimų  politinių partijų, ir visuomeninių judėjimų ar organizacijų ideologijos anaiptol nesutampa. Čia liberalizmą aptarsime kaip praktinę pasaulėžiūrą, kuri pasaulyje ir Lietuvoje yra vyraujanti. Kaip matome, šiame termine pabrėžta laisvės sąvoka (libertas lotynų kalboje reiškia laisvę). Tuo pačiu priešdėliu prasideda ir kiti, giminingi libera-lizmui terminai, tokie kaip libertalizmas (kraštutinė liberalizmo forma, reikalaujanti nei kiek neriboti asmens veikimo laisvės¹ ), libertinizmas (laisvamanybė, ateizmas).Tačiau laisvė įvairiose pasaulėžiūrose suprantama labai skirtingai. Pirmiausia reikia skirti dvi laisvės sampratas – laisvę kam (pozityvi laisvė) ir laisvė nuo ko (negatyvi laisvė). Nors abi laisvės sampratos kiek tai persipina, tačiau Krikščionybėje vyrauja pozityvioji sąžinės ir pasirinkimo laisvė, be kurios nebūtų  įmanoma nei moralinė, nei net ir teisinė atsakomybė. Liberalizme, kuris pabrėžia ir maksimaliai praplečia asmens laisvę, ribojamą tik reikalavimu nepažeisti kitų žmonių teisių ir laisvės, vyrauja negatyvi laisvė. Todėl liberalas vengia bet kokių įsipareigojimų, nes jie apriboja jo asmeninę laisvę. Todėl nuoseklus liberalas negali būti nei patriotu, nes tai įsipareigojimas Tėvynei, nei krikščioniu, nes tai įsipareigojimas Dievui ir Jo priesakams. Jis negali būti net sąžiningu piliečiu, nes tai įsipareigojimas savo valstybei ir jos įstatymams.

Vartotojiškoje visuomenėje, kuriamoje šių dienų pasaulį valdančio monopolistinio kapitalo, pagrindinėmis vertybėmis yra turtas, daiktų kultas, jusliniai malonumai ir patogus pasiturintis gyvenimas. Ta kryptimi  esame stumiami milijardus eikvojančios reklamos, peršamos mums per visas žiniasklaidos priemones. Nemaža dalis visuomenės tam pasiduoda ir nors save laiko krikščionimis (Lietuvoje apie 80%), bet gyvenime vadovaujasi vartotojiškomis vertybėmis, artimesnėmis liberaliai pasaulėžiūrai. Neliesime liberalizmo politikoje, nes partijos pasivadinusios liberalų vardu, bent jau Lietuvoje, mažai skiriasi nuo kitų partijų, kurių dauguma, nepriklausomai nuo pavadinimo, laikosi liberalių vertybių, nors paprastai jų nedeklaruoja. Pažiūrėkime, kaip tas vertybes deklaruoja liberalizmą atvirai išpažįsta atskiri liberalių pažiūrų asmenys ir  liberalistinės krypties visuomeninės organizacijos.

Vincas Kudirka visa savo veikla buvo idealistas ir patriotas. Jis deklaravo tokį principą „Tikėjimas tai ne prievartos dalykas, o sąžinės. Kad norite (religiškai) tikėti – tikėkite! …tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite tikėti – netikėkite!.. Tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“². Būdamas religijos nepraktikuojantis  antiklerikalas skelbęs laisvės reikalavimus, galėtų būti laikomas pirmuoju liberalizmo pradininku Lietuvoje. Tačiau veiklus įsipareigojimas Tėvynei šiuolaikinei liberalizmo sampratai prieštarautų. Tuo labiau, kad V.Kavolio liudijimu ², mūsų  himno autorius visą gyvenimą  buvo tikintis, nors nepraktikuojantis  katalikas. Tačiau jo visa veikla rėmėsi krikščioniškomis, o ne dabartinėmis liberaliomis vertybėmis. Pažiūrėkime, kaip šios vertybės yra skelbiamos šiais laikais. Liberalių pažiūrų A.Greimas net teigia, kad aplamai “Kriterijų atskirti gera nuo blogo nėra“³ K.Almenas nurodo, kad „Pačioje šerdyje atsakingumas kertasi su asmenine laisve.“ ⁴.

Pirmoji liberalistinės pakraipos organizacija yra emigracijoje susiformavusi „ Santara-Šviesa“

Būdinga yra santariečių deklaracija, paskelbta  JAV 1954 metais :

• 1.-„Mes tikime žmogumi,…žmogaus pajėgumu pačiam sau kurti savo gyvenimo prasmę…“.  Reikalaujame: „pagerbti kiekvieno žmogaus tikėjimą – koksai jis bebūtų … „
• 2.-„Mes tikime žmogaus laisve“…kuri „ remiasi jo pasiryžimu plačiai atsiverti ir stengtis ir kitus atverti visiems dvasiniams pasauliams, iš anksto neatmetant nė vieno.“
• 3.- Mes tikime lietuvybės prasme. Tikime, kad lietuvybėje mes galime būti pilnais žmonėmis“⁴

[1]Net ir dabar  „ Santaros-Šviesos“  diskusijose dažnai dalyvauja visai ne liberalių pažiūrų asmenys.

Liberalių vertybių apibrėžimas per naivų tikėjimą gera žmogaus prigimtimi, kuri kasdieną mus apvilia.  Atvirumas „dvasiniams pasauliams“, kai dabar siekiama tik materialinių gėrybių ir viskas, net kultūra vertinama tik komerciniais kriterijais. Tikėjimą „lietuvybės prasme“ šių dienų Lietuvos liberalai, jausdamiesi globalizuojamo pasaulio piliečiais-kosmopolitais, jau yra visai praradę. Taigi „Santaros Šviesos“ veiklos pradžioje , o ir  vėliau liberalizmas buvo įgavęs švelnesnes, labiau tolerantiškas kitoms, net krikščioniškoms, pažiūroms.  V.Kavolio redaguotame rinkinyje „Lietuviškasis liberalizmas“, pagal M.Drungos šio leidinio recenziją⁵ pateikiamas toks teiginys „Pagrindinė žymė, be kurios liberalas negali būti net įsivaizduojamas, yra budri, pareiginga ir kiek pajėgdama pareigingumo siekianti sąžinė. Tik sąžiningieji gali su laisve gyventi, jos nenužudydami“. ⁵ Stebėtinai pranašingi žodžiai, parodantys kaip „Santara-Šviesa“ suprato „lietuviškajį liberalizmą“. Dabar radikalūs mūsų liberalai laikosi jau iš esmės skirtingų pažiūrų, atmesdami sąžinę ir bet kokį įsipareigojimą.

Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) liberalias vertybes formuluoja jau kitaip, akcentuojant   šiuolaikinio klasikinio liberalizmo, greičiau net libertalizmo, libertinizmo ir postmodernizmo principus, kurie veikia ir duoda savo neigiamas pasekmes Lietuvos gyvenime :

„1. Įvairovės tolerancija. Liberalus vienija bendras principas – tolerancija skirtingoms vertybėms, jei jos neperšamos per prievartą. Tik tai gali užtikrinti santarvę ir taiką.⁶ Tuo neigiamos visiems bendros universalios vertybės, kurios vienintėlės gali užtikrinti moralinę pažangą, be kurios nei santarvė nei taika nėra įmanomos.

2. Asmens laisvė ir atsakomybė. Žmogus yra visų vertybių matas.  Niekas išskyrus konkretų žmogų, negali spręsti, kas jam svarbu ir kas vertinga. Žmogus pats priima sprendimus ir atsako už jų pasekmes.⁶ Tuo deklaruojamas kraštutinis individualizmas. Vėl neigiami universalūs  ir visiems bendri moralės principai.

3. Privati nuosavybė. Bet koks kėsinimasis į privačią nuosavybę yra neteisėtas ir žalingas. Laisvė ir nuosavybė – neatskiriami.⁶ Praktikoje draudžiama kėsintis net ir į neteisėtais būdais įgytą (pav. pavogtą) nuosavybę, kuri turėtų būti konfiskuota ir grąžinta nukentėjusiems, o jos įgyjimo būdai nagrinėjami teismuose. To Lietuvoje dažniausiai nėra, nes teismai nėra nepriklausomi nuo turčių valdžios.

4. Laisva rinka. Žmogus yra laisvas savo nuožiūra elgtis su savo nuosavybe. Laisvų mainų sistema yra būtina žmogaus laisvės ir gerovės sąlyga.⁶

Mūsų realybėje tai nepasitvirtina ir, be valstybės tikslingo ir teisingo reguliavimo, tai veda į krizę, ką dabar ir turime. Piliečių nepasiturinčiai daugumai šiomis sąlygomis nėra nei laisvės nei gerovės.

5. Teisės viešpatavimas.  Pareigos kyla ne iš prievartos , o iš teisės, glūdinčios žmonių, kaip laisvų individų, prigimtyje ir jų laisvuose susitarimuose.  Žmogus turi paklusti teisei.⁵ Deja praktikoje teisėsauga yra valdoma oligarchinės mažumos ir dažniausiai priima tik jai naudingus sprendimus

6. Minimali valstybė. Valstybė turi būti minimali ir nesikišti į savanoriškus žmonių santykius bei nesiimti perskirstytojo vaidmens.”⁶ Deja, valstybei nesikišant ji pati tampa įrankiu monopolinio, vyraujančio kapitalo savininkų rankose. (Apie 1% Lietuvos piliečių  valdo 50%  valstybės turto ! )

Šis „liberalių vertybių“ sąrašas  jau savaime kelia klausimą, kaip jas tarpusavy įmanoma suderinti?  „Įvairovės tolerancija“ verčia toleruoti tokius į šeimos ir visuomenės išsigimimą vedančius reiškinius, kaip homoseksualizmas, neįpareigojanti „partnerystė“ vietoje tvirtos šeimos, seksualinis jaunimo palaidumas, propoguojant „saugų seksą“, masinis smurtinių filmų demonstravimas per TV ir t.t. Tolerancija seksualinėms mažumoms yra tapusi vos ne tolerancijos kriterijum. Nesunku suprasti kas atsitiktų su žmonija pritaikius  praktiškai šį kriterijų kaip Kanto kategorišką imperatyvą, t.y. jei tokia praktika taptų visuotine.  Taip pat neaišku, kaip suderinama liberali negatyvi laisvė su atsakomybe, jei valstybė įpareigota nesikišti, o sau palankius įstatymus leidžia interesų grupės, kontroliuojančios ir teismus ir vyriausybę. Tai  plati dirva   nuosavybės  grobstymui  teisėtomis  (pagal esamus įstatymus)   ir

neteisėtomis priemonėmis. Laisva rinka tam tik padeda, nes stambūs monopolistiniai verslininkai sukaupę didelį kapitalą, turi nepalyginamai daugiau teisių, jas užsitikrindami ir korupcijos, ir tiesioginės

įtakos valstybės institucijoms bei teismams keliu. Apie socialinį teisingumą šiomis aplinkybėmis iš viso sunku kalbėti. Maksimalių ir minimalių pajamų santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje kaip ir skurstančioji visuomenės dalis. Galimybė naudotis savo laisve ir demokratija tiesiogiai priklauso nuo asmens turimo turto kiekio. Taigi  daliai visuomenės dideliai nelieka nei laisvės, nei demokratijos, nei deklaruojamų žmogaus teisių. Apsiribojama vien tolerancija viskam, net akivaizdžiai vykdomam ir reklamuojamam blogiui. Ekonominis ir komercinis mažumos interesas pateisina viską. Nors 80% Lietuvos gyventojų save įvardija kaip krikščionys, Visuomenės  didelės dalies moralė yra žymiai pakrikusi. Visa tai tiesiogiai prieštarauja Krikščionybės principams.

Dar prieš 70 viršum metų Stasys Šalkauskis savo darbe „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir katalikiškoji pasaulėžiūra“ ⁷ rašė, kad „liberalizmas yra krizės pagrindas“. Šiame darbe buvo numatytos visos dabartinės krizės Lietuvoje atmainos – „ 1. Kultūrinė dvasinė krizė; 2. Visuomeninė politinė krizė 3. Socialinė ekonominė krizė  4. Intelektualinė ir moralinė anarchija kaipo moderniojo žmogaus drama.“ Aukščiau išvadintos Lietuvos gyvenimo blogybės  šiai krizės sudedamųjų dalių klasifikacijai pilnai atitinka. Viskas – net mokslas, menas ir aplamai kultūra vertinama tik grynai komerciniais kriterijais, kas prieštarauja esminei kultūros reiškinių prigimčiai. Vertindamas savo gyvenamą laikmetį Šalkauskis rašė „Nutrūkus dvasiniams bendruomenės ryšiams, ku- rie turi savo šaknis dieviškajame pasaulyje, modernioji visuomenė pasijuto be organiško pagrindo. Visuomenė pasidarė moderniajam žmogui izoliuotų individų daugybė, organiškai nesuveržta gilesnėmis dvasinėmis sijomis. Dvasiškai izoliuotas žmogus, atpalaiduotas nuo tiesos, kuri išlaisvina, pasijuto pajun-gtas materialinei prigimčiai su  tokiu būtinumu, kurio nežinojo kitos gadynės. ..,. Žmogaus vergavimas  pinigui ir mašinai yra viena iš skaudžiausių vergovės rūšių“ ⁷

Išeitį iš šios pavojingos lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tęstinumui krizės Šalkauskis mato katalikiškoje pasaulėžiūroje, jei tik visuomenė sugebėtų ja savo veikloje vadovautis. S. Šalkauskis formuluoja „Prideramą katalikų nusistatymą dabarties krizių atžvilgiu:

–Pareiga pažinti visą tiesą ir ją visur nelygstamai palaikyti. Objektyvumas yra tikrai katalikiška dorybė, kad ir toli gražu ne visų katalikų praktikuojama.

– Pareiga atsipalaiduoti nuo ekskliuzyvinių savo vietos ir laiko prietarų. Organiškajame jų susisiejime su aplinkiniu pasauliu dažnai glūdi katalikų ir stiprybės ir silpnybės priežastis. Per savo sąryšį su gyvenimu jie turėtų šitą gyvenimą veikti.

– Reikalas daryti skirtumą tarp amžinųjų tiesų ir laikinų jų pasireiškimo lyčių žmogiškoje visuomenėje

– Reikalas integruoti vienašališkas moderniasias idėjas katalikiškoje sintezėje ir apsaugoti tuo būdu laimėtas ir apvalytas dvasines vertybes nuo išsigimimo kriziniame išsivystyme.“ ⁷

Įdomu, kad visa tai buvo rašyta prieš daugelį metų, kai dar Lietuvoje krizė buvo beveik nejuntama. Ji nebuvo nuėjusi taip toli, kaip dabar, kai palyginti švelnus liberalizmas laipsniškai pereina į libertaliz-mą, o einant dar toliau – į postmodernistinę pasaulėžiūrą, iš viso neigiančią visiems bendrą objektyvią tiesą. Esą  egzistuoja tik atskiros nuomonės, kurias visas reikia vienodai gerbti. Mokslas, kultūra ir bet kokios į universalumą pretenduojančios vertybės esančios tik tikrovės simuliacijos, vadinami „simuliak-rai“. Iš čia jau seka visuotinas nihilizmas, reliatyvizmas ir pagal V.Franklį – „egzistencinis vakuumas“ ⁸ , vedantis į depresiją ir asmenybes  žlugdančias priklausomybes. Matome, kad šiuolaikinio liberalizmo, vedančio į libertalizmą, ir krikščionybės pasaulėžiūros yra visiškai nesuderinamos.

Visapusiška krizė Lietuvoje nėra pavienis reiškinys. Krizė liečia visų pirma visas pasaulio tautas. Matematiniai pasaulio ekonominės, ekologinės ir socialinės raidos tyrimai išryškino alternatyvą, kad jei daugumos valstybių vyriausybes valdantis monopolinis kapitalas nepakeis savo besaikio gobšumo pelnui nuostatų ir iš to sekančios politikos, tai dar šio amžiaus viduryje bent Vakarų civilizacijos  laukia tokia lemtinga krizė, kuri gali grėsti pačiai jos  egzistencijai. Paplitęs moralinis nuosmukis šią krizę tik  artina. Vartotojiška visuomenė veikiama vulgarios  reklamos krizei yra visiškai neatspari.

Lietuvoje  esama šiokių tokių vilčių krizei nors artimiausioje ateityje atsispirti. Atrodo, kad visuo-

menė, ypač inteligentija matydama krizės pasekmes ir pradėjusi galvoti apie jos priežastis prieina labiau [2] atitinkančių esamai krizei ir pastangoms iš jos išeiti išvadų. Gegužės 8-tą rengiamos tarptautinės gėjų eitynės visgi įvyko. Jos anksčiau prokuratūros uždraustos, vėliau buvo išsireikalautos per teismą remiant ES ir užsienio užtarėjams. Eitynės vyko  metalinėmis tvoromis  aptvertoje  siauroje vietoje, apsuptoje policijos. Protestuojančių aplink su kryžiumi ir plakatais buvo žymiai daugiau. Jų tarpe buvo net keletas Seimo narių, kurie kilus riaušėms buvo policijos sulaikyti. Prieš tai buvo padaryta internetinė tautos apklausa, kuri parodė, kad virš 70% atsakiusiųjų buvo kategoriškai prieš homoseksualizmą ir gėjų eitynes, keliasdešimt % buvo abejingi („tegul sau demonstruoja, bet mes jų nepalaikom“. Panaši pozicija buvo išsakyta ir vyskupų konferencijos rašte) ir tik keletas % eitynes aiškiai palaikė. Nors visa „nepriklausoma“ žiniasklaida, kaip ir patys gėjai, šia proga inirtingai propagavo „laisvę“, „lygybę“ ir „toleranciją“. Būrys katalikų prie Arkikatedros, vadovaujami kun. A.Svarinsko, meldėsi už Lietuvos moralinį atgimimą ir giedojo religines giesmes. Nors riaušės, nėra tinkamas metodas protestuoti, bet šie įvykiai aiškiai parodė vieningą tautos nusistatymą šiuolaikinių „postmodernistinių vertybių“ atžvilgiu.
Tuo pat metu vyko eilės patriotinių organizacijų susirinkimai, kur ir man teko dalyvauti. Ten buvo priimami sprendimai visomis priemonėmis ginti tautos ir valstybės nepriklausomybę ir tapatybę. Ta pačia kryptimi veikia daugelis patriotinių ir katalikiškų organizacijų, kur, nors deja mažumoje, veikia ir jaunoji karta. Spaudimas Lietuvai iš ES ir kai kurių daugiau liberalizuotų valstybių rodo, kad moralinė ir socialinė krizė yra globalinis reiškinys. Matematiniai globalinės ekonominės, ekologinės ir socialinės pasaulio raidos modeliniai tyrimai, rodo, kad jei pasaulį valdantis monopolinis kapitalas radikaliai nepakeis savo politikos, siekiančios maksimalios gamybos, vartojimo ir pelno, ką remia propaguojamas moralinis smukimas, tai šie tyrimai prognozuoja šio šimtmečio viduryje tokią visuotinę globalinę krizę, kuri grėstų visos Vakarų civilizacjos žlugimu.

Tokie tyrimai vykdomi ir Lietuvoje ⁹ , gaunant analogiškus rezultatus. Deja, valdžia daugumoje kol kas į tai mažai kreipia dėmesio. Nors naujoji Lietuvos prezidentė ir dalis Seimo narių yra kitokios nuomonės. Lietuvių tauta, visuomenė ir valstybė, nors ir esamomis sunkiomis aplinkybėmis, nuo šių ir visų kitų pavojų savo originaliam nepakartojamam tęstinumui privalo visomis  turimomis pajėgomis energingai gintis.