R. Lazutkos ir J. Navickės staripsnis yra puiki iniciatyva viešai diskusija Lietuvos ekonomines problemas. Į iškeltus klausimus paprastų atsakymų nėra, nuomonės tikrai bus skirtingos. Tačiau šių sudėtingų klausimų diskutavimas tikrai turi atitrūkti nuo dažnai visuomenei peršamo pigaus propagandinio stiliaus – būtina priartėti prie mokslinės kompetencijos net ir tokioje sudėtingoje srityje kaip Lietuvos ekonominė raida. Autoriai sėkmingai inicijuoja tokią diskusiją.
Nėra pagrindo abejoti, kad emigraciją lemia ir ekonominiai veiksniai, bet susiaurinti šio sudėtingo reiškinio aiškinimą tik ekonominėmis priežastimis tikrai negalima. Tai, kad iki šiol emigracijos problema nėra intensyvių mokslinių tyrimų objektu yra didžiulė šalies mokslo organizavimo problema. Ne tik mokslas, bet ir visa vidaus politika yra neleistinai atitolę nuo svarbiausių tautos ir valstybės problemų. Emigracija taip pat reikalauja nepalyginamai didesnės mokslinės kompetencijos, valstybė privalo rimtai investuoti į mokslinius tyrimus šioje srityje, nes niekas kitas to tikrai nepadarys. Yra didelis pavojus, kad visuomenė ir toliau bus murkdoma pigios propagandos liūne.
Užsienio ekonomistų darbuose, skirtuose vertinti Centrinės ir Rytų Europos (CRE) ekonomikos raidą, dažnai galima surasti didelių netikslumų ir iš to sekančio klaidinimo. Leon Podkaminer (2013) darbe labai krinta į akis realaus darbo užmokesčio analizė CRE. Pirma, yra gerai žinoma, kad realių (įskaitant infliaciją nacionaline valiuta) ekonominių rodiklių pokyčių (šiuo atveju atlyginimų) negalima lyginti tarp valstybių, kurios vykdo skirtingą monetarinę politiką. Taip lygindami mes nesunkiai įrodytume, kad Baltarusija toli lenkia visas Baltijos valstybes. Antra, net ir kiekvienos šalies viduje realūs pokyčiai, apimantys laikotarpius su esminiais monetarinės politikos ir pinigų vertės pokyčiais, veda prie akivaizdžių nesusipratimų. Pavyzdžiui, skaičiuodami perkamosios galios pariteto metodu, kuris taip pat įskaito infliacijos įtaką, bet vieninga tarptautine valiuta, gauname visai kitokį šalių palyginimo rezultatą. Daugelis statistinės informacijos duomenų bazių jau seniai pereina nuo taip vadinamų “realių” pokyčių prie PGP metodo, bet “moksliniuose darbuose” dar galime surasti visko. Šiame darbe metodinio vientisumo aiškiai pritrūko.
Namų ūkių pajamų analizė atrodo yra verta dėmesio, bet palieka rimtų prieštaravimų. Pavyzdžiui, lyginimas su Lenkija tikrai atrodo keistai. Lenkiją lenkiame ir pagal BVP ir pagal bendras pajamas, bet stipriai atsiliekame pagal vidutinį atlyginimą, nors atlyginimų dalis bendrosiose pajamose Lenkijoje yra net mažesnė nei Lietuvoje.
Pajamų nelygybės klausimas yra plačiai diskutuojamas ir suprantamas kaip socialinė problema. Tačiau klausimas gali būti keliams ir bendresniu makroekonominio ekonomikos sureguliavimo aspektu. Pirma, yra žinoma bendra makroekonominė tendencija, kad darbo dalis BVP turi tendenciją mažėti, o kapitalo didėti. Ši disproporcija ypatingai ryški Lietuvoje ir savaime tikrai neišsispręs. Technologinė pažanga savaime skatina investuotojus investuoti į pažangias technologijas, bet ne į darbo vietų kūrimą. Investicijos į naujų darbo vietų kūrimą turi būti skatinamos mokestinėmis priemonėmis, o visas turtas, turintis ekonominį potencialą, turi būt tinkamai apmokestintas, kad būtų efektyviai panaudojamas. Deja, minčių apie mokesčių funkciją reguliuoti šalies ekonomiką (ne tik socialinį teisingumą) pasitaiko labai retai. Alternatyvus požiūris būtų, kad pajamų perskirstymas gali ir turi būti geresnio ekonomikos reguliavimo pasekmė, o ne priežastis. Jei investicijos mokesčių pagalba būtų nukreipiamos į darbo vietų kūrimą, o ne turto kaupimą, spręstųsi daugelis chroniškų Lietuvos ūkio ir biudžeto formavimo problemų. Būtina rimtai svarstyti ne tik pajamų perskirstymo ar apmokestinimo galimybes, bet rimtai pagalvoti apie pačio ekonomiškai vertingo turto tinkamą apmokestinimą, kad jis nebūtų kaupiamas be rimtesnio jo įdarbinimo.
Šias pastabas bus aiškiau perskaitomos, mėlynu šriftu įterptos tiesiai į autorių tekstą.