Vygintas Gontis
2008 metais prasidėjusi ir visą pasaulį sudrebinusi finansų krizė dar ilgai bus karščiausių diskusijų tema. Apie jos priežastis ir skaudžias pasekmes rašo ir diskutuoja žymiausi ekonomistai, Nobelio premijos laureatai, žurnalistai ir politikai. Atrodo, kad vertinimai dėl esminių krizės šaknų artėja prie bendro vardiklio: krizę sukėlė daug metų besitęsiančios pasaulio ekonomikos disproporcijos (pasidalijimas į gamybos ir vartojimo regionus), tas disproporcijas palaikanti rezervinių pasaulio valiutų emisija, bei labai įmantria tapusi globali išvestinių vertybinių popierių prekyba, dar labiau multiplikuojanti finansinių resursų masę. Paprasčiau sakant, tik valstybių lygiu reguliuojami pasaulio finansai tapo globalios ekonomikos varikliu ir globalios spekuliacijos objektu, priversdami drebėti visų lygių pasaulio ekonomikos dalyvius. Svarbiausiu nestabilumo centru tapo galingas dipolis – JAV ir Kinijos ekonomikos, surištos sunkiai išardomais finansiniais saitais. Kinija, siekdama tapti galingiausia pasaulio ekonomika, savo žmonių gyvenimo kokybės sąskaita tampa gamintoja (eksportuotoja), o JAV, būdama pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos emituotoja, tapo pagrindine jos prekių vartotoja (importuotoja). Abi šalys turi menkas galimybes nutraukti šiuos saitus, nepatirdamos ženklių nuostolių. Kad lengvų sprendimų nėra patvirtino ir neseniai Seule įvykęs G-20 valstybių susitikimas, kuriame konstatuota, kad pasaulio ekonomikos disproporcijas reikia mažinti, o finansinę tvarką tobulinti, bet konkrečių susitarimų pasiekti nepavyko. Tokių disproporcijų yra pakankamai daug ir Europos viduje, jos jau kaitina įtampas tarp ES šalių ir verčia tartis dėl žymiai griežtesnės finansinės drausmės. Tie susitarimai nebus lengvai pasiekiami, kadangi šalių finansiniai ekonominiai interesai išlieka labai skirtingi. Tačiau šios mintys rašomos ne apie pasaulio finansų krizę, bet apie jos atgarsius Baltijos valstybėse ir Lietuvoje.