Kodėl susiginčijo ekonomistai?

Vygintas Gontis

Turime pripažinti, kad viešumoje kilęs profesinis ginčas tarp profesoriaus Romo Lazutkos ir daktaro Gitano Nausėdos nėra įprastas reiškinys  (Nausėda, Lazutka, Nausėda). Akademinei bendruomenei priklausančių specialistų tarpe toks reiškinys yra ypatingai retas, nes visi supranta, kad profesiniai ginčai tikrai nėra viešo disputo sritis. Todėl reikėtų manyti, kad profesorius R. Lazutka sąmoningai užaštrino savo prieštaravimą išsakytoms mintis, norėdamas atskleisti ideologinį, o ne mokslinį požiūrio skirtumą. Ideologijų, kurioms atstovauja viešoje erdvėje besireiškiantys ekonomistai, identifikavimas yra keblus uždavinys, nes mūsų sąmonėje dar vyrauja įsivaizdavimas, kad yra tik viena bloga ideologija, nuo kurios jau keletą dešimtmečių vaduojamės. Deja, toks pasenęs požiūris ir kitų ideologijų pasirinkta taktika neleidžia mums suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis taip pat yra pilnas prieštaravimų, konkurencijos ir net gilių konfliktų, kurie labai dažnai kyla grynai iš ekonominių interesų  skirtumų.  Štai dr. G. Nausėda išdidžiai pareiškia, kad „Tas marksistinis darbo ir kapitalo priešinimas man yra nepriimtinas, nes jis prieštarauja net ir globalioms tendencijoms, kurios vyksta profsąjunginiame judėjime, kur matosi, kad profsąjungos eina būtent tuo keliu, kad supranta jog yra vienoje valtyje su darbdaviu, jeigu darbdaviui blogai, blogai ir ir samdomam darbuotojui. Jeigu darbdavys veiks sėkmingiau, tai gali tikėtis ir didesnio atlyginimo“. Bet tai yra taip pat tik tam tikra ideologinė nuostata nieko bendro neturinti su šiuolaikiniu ekonomikos mokslu.  Pavyzdžiui, šio komentaro autorius yra ES mokslinio bendradarbiavimo COST programos Konkurencijos ir konfliktų fizika dalyvis, kurioje net siekiama prieštaravimus, konkurenciją ir konfliktus socialinėse ir ekonominėse sistemose aprašyti kiekybiškai, panaudojant šiuolaikinius fizikos ir matematikos metodus. Šiuolaikinis mokslas siekia prieštaravimus ir konfliktus tirti, o ne juos neigti, nes yra suprasta, kad jų neigimas daro mus bejėgiais prieš nuolat kylančias krizes, lokalius ir visą pasaulį apimančius konfliktus.

Todėl perdėm kritišką požiūris į K. Markso suformuluotą prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo taip pat reikia žiūrėti kaip į ideologinę atgyveną. Manau, kad prof. R. Lazutkos aštrus prieštaravimas Baltijos televizijos laidoje išsakytoms mintims ir yra noras atskleisti mūsų šalyje vyraujantį dalies ekonomistų ir politikų ideologinių nuostatų šališkumą ir ribotumą. Nepaisydami pavojaus būti priskirtais ideologinei stovyklai, paženklintai marksizmo ženklu, pabandysime pagrįsti vyraujantį kapitalo interesus ginančių ekonomistų vaidmenį viešojoje erdvėje.

Akivaizdu, kad žiniasklaida, turinti milžinišką įtaką visuomenės nuomonės formavimui, didžiąja dalimi yra komercinė. Taip pat akivaizdu, kad ji prioritetą teikia bankų analitikų pasisakymas ir nuomonėms, kai svarstomi visą visuomenę liečiantys ekonominiai klausimai. Taip pat akivaizdu, kad verslas, vietinis ir globalus, rūpinasi ir išlaiko specializuotas „ekonominio švietimo”, greičiau propagandos, struktūras, kurių nuomonėms ir komentarams žiniasklaida skiria daug didesnį dėmesį nei mokslininkų nuomonei. Visa tai lemia, kad visuomenė tampa ne mokslinio, bet kapitalo interesais grįsto požiūrio į socialinius ekonominius procesus vartotoja. Todėl G. Nausėdos nuoširdų įsitikinimą, kad jis kalba tai ką galvoja galima vertinti ir kaip natūralų žmogaus prisitaikymą prie tos aplinkos, kurioje jis dirba ir veikia.

Deja, daugumos žmonių interesams artimesnio požiūrio atsiradimui ir sklaidai sąlygos yra nelygios. Net akademiniai ekonomistai dažnai pasirenka kitą ideologinę stovyklą intuityviai jausdami kur yra jėgos persvara. Todėl prof. R. Lazutkos pasisakymas yra vertintinas kaip iššūkis visuomenei perdėm pasiduodančiai kapitalo interesų propagandai.

Todėl, pripažindami neišvengiamus požiūrių į socialinius ekonominius procesus skirtumus, turime rasti galimybę diskutuoti pačius sudėtingiausius klausimus, nepažeisdami interesų pusiausvyros. Tiesa yra paprasta – sėkmingai ekonomikos plėtrai yra būtinas ir kapitalas ir darbas, pusiausviros pažeidimai gali baigtis neįveikiamomis visos visuomenės krizėmis.

Grįždami prie visuomenės pripažintų ekonomistų diskusijos temos norėtume atkreipti dėmesį, kad globali finansų krizė didžiausią smūgį sudavė perdėm liberalias ekonomines reformas vykdžiusioms šalims. Verslo kreditavimo sąlygų radikalus pasikeitimas tapo pagrindine gilios finansinės krizės priežastimi visose trijose Baltijos valstybėse, kuriose vyravo Skandinavijos bankai. Šių bankų analitikai ir ne tik turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės už išpūstus nekilnojamo turto ir nacionalinių valiutų rizikos burbulus. Pramonės ir eksporto atsigavimas, dar net nepradėjus jų veiklos normaliai kredituoti, atskleidžia akivaizdų melą, kad Baltijos šalyse bankai neranda kreditavimo vertų projektų. Ekonomistų diskusijoje labai gražiai buvo išryškinta bankų analitikų ideologinė klišė, kad visų problemų Baltijos šalyse pagrindinė priežastis buvo ir yra dirbančiųjų atlyginimai, pralenkiantys jų darbo našumą. Be bankų dalyvavimo atsigaunanti ekonomika (pramonė ir eksportas) akivaizdžiai rodo, kad šalies ekonomikos tarptautinis konkurencingumas nebuvo pažeistas, o bankų problemos yra krizės priežastis, o ne pasekmė. Būtų labai gerai, jei pasimokę iš skaudžių klaidų, bankų analitikai mažiau operuotų  nevienareikšmiškai  apibrėžtomis darbo našumo sąvokomis, kuriomis siekiama atsakomybę perkelti ant silpniausių, atseit prastai dirbančių. Panašiai bankai perkėlė ir valiutų riziką ant silpniausių, būsto kreditus paėmusių. Vietoje to reikėtų užsiimti savo pagrindine veikla — profesionaliai remti ūkio plėtros investicijas tuo stiprinant technologinį darbo vietų aprūpinimą, kaip pagrindinį darbo našumo ir viso ūkio augimo šaltinį. Ūkio augimas, o ne dirbtinai keliamos krizės yra tikrasis bankų verslas, kuris gali užsitarnauti visuomenės pagarbą.