Puikiai suprantame sudėtingą situaciją, kurioje yra atsidūrusi kultūrinė žiniasklaida dėl nuolatinio valstybės dėmesio ir finansavimo mažėjimo. Dėl mažos rinkos mūsų valstybėje ir nepakankamo dėmesio keblioje situacijoje yra atsidūrusios ir visos žiniasklaidos priemonės, ypatingai regioninės. Akivaizdus tampa ir visos visuomenės nepasitikėjimo visuomenės informavimo priemonėmis didėjimas. Parengti naują valstybės paramos žiniasklaidai modelį yra labai svarbus ir sudėtingas uždavinys. Dalininkai suteikė įgaliojimus savo sudarytai darbo grupei tą sudėtingą uždavinį išspręsti per labai trumpą laikotarpį, kuri teikia jūsų svarstymui savo Koncepciją.
Mūsų nuomone, šis dokumentas nėra koncepcija, bet labiau atspindi jau pasiektą pelno siekiančių visuomenės informavimo priemonių, meno kūrėjų organizacijų ir Kultūros ministerijos susitarimą dėl SRTRF reorganizavimo. Blogiausia, kad šiuo dokumentu siūloma dar labiau siaurinti SRTRF misiją ir funkcijas, paverčiant jį tik žinybiniu Kultūros ministerijos ir tik jos reguliavimo srityje veikiančiu fondeliu. Tampa visiškai akivaizdu, kad, einant šiuo keliu, visos kitos mūsų viešojo gyvenimo sritys turės ieškoti kitų galimybių pasiekti žmonių protus ir širdis.
Prieš keletą metų Švietimo ir mokslo ministerija atsisakė būti SRTRF dalininke, patikėdama vykdyti valstybės funkcijas šiame fonde tik Kultūros ministerijai. Mūsų nuomone, Kultūros ministerija vykdo ne valstybės funkcijas, bet atstovauja tik savo reguliavimo srityje veikiančių institucijų interesams. Todėl SRTRF misijos siaurinimas jai taip pat yra priimtinas ir ji, tikėtina, pritars siūlomam paramos žiniasklaidai modeliui. Toliau einant šiuo keliui gali pavykti išsaugoti, gal net laikinai padidinti, finansavimą kultūros žiniasklaidai, bet esminės, besikaupiančios visapusiško ir kokybiško visuomenės informavimo problemos nebus sprendžiamos.
Teikiamas modelis turi daug esminių įgyvendinimo problemų. Siekiama sumažinti SRTRF dalininkų skaičių iki trijų, kurių vienas yra Kultūros ministerija. Tai galima pasiekti tik tuo atveju, jei visi dabartiniai dalininkai atsisakys savo dalyvavimo šiame fonde. Mūsų nuomone, tai yra neįmanoma, nes mes, kaip savo institucijų atstovai dalininkų susirinkime, net neturime teisės tokius sprendimus priimti. Galimas tik vienas būdas siūlomą modelį įgyvendinti: steigti naują viešąją įstaigą, leidžiant esamam SRTRF natūraliai „numirti“.
Naujasis Medijų rėmimo fondas turės tik tris dalininkus ir visus svarbiausius Fondo veiklos sprendimus priiminės trijų asmenų susitarimu. Mūsų žiniomis, dalininkų skaičiaus sumažinimas iki trijų yra principinis Kultūros ministerijos reikalavimas. Užimta Kultūros ministerijos pozicija šiuo klausimu yra didelė problema. Ji pati siaurina savo veikimo sričių lauką ir mažina savo argumentus siekti didesnio fondo finansavimo. Laikydamasi kitos pozicijos, dirbdama su plačiu SRTRF dalininkų ratu ir nuolat dalininkų skaičių plėsdama, Kultūros ministerija galėtų nuolat didinti savo įtakos ratą, prisidėdama prie įvairesnės ir kokybiškesnės žiniasklaidos Lietuvoje kūrimo. Dėl SRTRF paramos siaurinimo ištisos sritys: švietimas, ypatingai vaikams skirtos informacijos sklaida, dvasingumo ir tikėjimo puoselėjimas, mokslas, teisė, ekonomika, ekologija, sveika gyvensena ir t.t. jau tapo tik komercinių visuomenės informavimo priemonių ir dalinai LRT rūpesčiu. Praktiškai visi specializuoti tų sričių periodiniai leidiniai yra sunaikinti.
Darbo grupė viliasi, kad delegavimo būdu sudaroma nauja Fondo taryba apims platų kompetencijų ratą. Tačiau pateiktame projekte akivaizdžiai matosi interesų, bet ne kompetencijų atstovavimas Fondo taryboje. Siūlomu būdu sudarytos Fondo tarybos atsakomybės ir atskaitingumo už valstybės lėšų skirstymą klausimas lieka visiškai neišspręstas. Net dabar esantis SRTRF tarybos atskaitingumas Fondo dalininkams yra nepalyginamai efektyvesnis instrumentas, nei siūlo teikiamas projektas. Aukščiau minimos viešojo gyvenimo sritys, kurios yra neleistinai apleistos, siūlomoje naujoje Fondo taryboje gali tikėtis tik vieno atstovo, kuris būtų deleguojamas sunkiai nusakomu būdu.
Naujame modelyje teikiamos valstybės paramos sritys taip pat atskleidžia orientaciją labiau į interesus nei visuomenės poreikį gauti įvairiapusę ir kokybišką informaciją. Orientuojamasi tik į paramą žurnalistikai, kultūrinei ir regioninei žiniasklaidai, bet ne į patį kokybiškos informacijos kūrimo procesą, kuriame privalo dalyvauti ir geriausi plataus rato sričių profesionalai, ne tik žurnalistai. Net dabartinėje SRTRF veikloje įvairių sričių profesionalų įtrauktis yra nepalyginamai platesnė, nei siūlomame modelyje.
Mūsų nuomone, dalininkų svarstymui teikiamas projektas nėra pakankamai konceptualus ir menkai prisidės prie visuomenės informavimo kokybės gerinimo.