Vygintas Gontis
Nėra jokia paslaptis, kad lito susiejimą su JAV doleriu 1994 metais inicijavo amerikiečiai finansų specialistai, o vietiniams politikams ir ekonomistams teko dalia rinktis ar pritarti. Rimtai prieštaraujančių siūlomam pasirinkimui tikrai nebuvo daug ir tai lėmė pakankamai audringa ir su dideliu užvėlavimu įvykusi lito įvedimo epopėja. Užtenka tik prisiminti, kad litą įvedėme net metais vėliau nei Estai ir Laviai, o tik įvedę, sugalvojome procesą kriminalizuoti, keldami bylą prieš Lietuvos banko pirmininką R. Visokavičių. Tada ir paaiškėjo kokį turime savo intelektualųjį potencialą finansų srityje. Mat vyravo visuotinis įsitikinimas, kad nacionalinė valiuta turi silpnėti, o ji priešingai, pradėjo sparčiai stiprėti. Natūralu, kad mažoms, finansų valdymo patirties neturinčioms Baltijos valstybėms užsienio ekspertai siūlė susieti savo valiutas su tvirtomis užsienio valiutomis, t. y. Centrinio banko modelį pakeisti Valiutų valdyba. Ir tai buvo išmintingas sprendimas, apsaugojęs nuo dar didesnių nesusipratimų.
Ką Baltijos valstybės laimėjo, susiedamos savo valiutas su užsienio valiutomis, šiandien jau nėra sunku atsakyti, tam reikia tik atviromis akimis pažvelgti į tarptautiniu mastu patikrintą ir pripažintą makroekonominę statistiką. Jei 1994-95 metais Baltijos šalys pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) lygį vienam gyventojui nuo Vyšegrado šalių atsiliko maždaug 3 kartus, tai šiandien jos jau pasivijo ir lenkia jas, daugiau žiūrėkite tam skirtą rašinį. Čia gal nepavyks išdėstyti visą makroekonominį Baltijos ekonomikų augimo turinį, bet viena pagrindinių jų sparčios ekonominės konvergencijos į Europos ekonominę erdvę priežasčių yra pastovūs valiutų kursai. Teorijoje tai vadinama realiu valiutų kursų stiprėjimu, vykstančiu dėl Harrod–Balassa–Samuelson efekto ir dėl susijusios ekonominės konvergencijos. Išskirtinis šios konvergencijos bruožas yra ir nuolatinis kainų lygio lyginimasis su išsivysčiusiomis šalimis – ekonominio augimo infliacija. Ši infliacija, kuri yra neatsiejama nuo ekonominio augimo, yra pagrindinė kliūtis ilgai neleidusi Baltijos valstybėms savo nacionalines valiutas pakeisti Euru. Nėra blogo, kad neišeitų į gerą, tokia galimybė atsirado dėl pasaulinės ekonominės krizės ir tikrai yra trumpalaikė. Šiandien išlieka svarbiausias klausimas ar Lietuva suspės paskui savo seses ir sugebės ta galimybe pasinaudoti. Taigi, turime įtikinti savo tautiečius, kad Euro įvedimas pirmiausiai yra naudingas mūsų šaliai ir jos žmonėms.
Kodėl? Mūsų nuomone, pagrindinė ekonominės konvergencijos sąlyga buvo ir yra laisvas prekių, kapitalo, ir pinigų judėjimas (ne darbo jėgos) su išsivysčiusiomis šalimis. Kiek mums litas brangus nebūtų, jis šiandien yra vienintelė realiai išlikusi ekonominė kliūtis konvergenciją tęsti ir spartinti. Mažų valstybių nacionaliniai pinigai, jų išorinis pažeidžiamumas ir su tuo susijusi rizika labai reikšmingai didina finansinio kredito kainą, investicijų riziką ir tampa esmine ekonominės konvergencijos kliūtimi. Kalbos ir pakankamai naivus įsivaizdavimas, kad mažos valstybės ekonomika gali konkuruoti globalioje erdvėje išlaikydama savarankiškus pinigus ir pagal poreikį juos spausdindama, neatitinka nei ekonomikos teorijos, nei praktikos. Paprasčiausiai realiame gyvenime tokių pavyzdžių nėra. Santykinai didelių valstybių atveju, kai aplinkui siaučia krizės, centrinio banko sistema ir tinkamai reguliuojama pinigų emisija, Lenkijos atvejis, gali padėti stabilizuoti realaus BVP kritimą, bet tai yra tik krizės išvengimo iliuzija ir savęs apgaulė: lygindami tokios šalies BVP tarptautiniu mastu, kitais pinigais, stebėsime lygiai tokį patį ekonominį kritimą, koks yra būdingas visam ekonominiam regionui. Dar blogiau, jei toks reguliavimo instrumentas bus panaudotas netinkamai, šalies turtas gali būti išparduotas pusvelčiui.
Taigi, nustatyti tikrąją Euro naudą Baltijos valstybėms yra pakankamai sudėtingas uždavinys ir reikalauja gerų tarptautinės makroekonomikos žinių. Lietuvai svarbu yra tai, kad lito rizika virsta ženkliai didesne verslo ir valstybės paimtų kreditų kaina, o tai jau sudaro milijardus šalies mastu. Manau, kad bent kiek ekonomika besidomintys puikiai supranta kaip svarbus yra kredito prieinamumas verslui, o tuo pačiu ir visai ekonomikai. Kredito ir investicijų rizikos sumažinimo nauda ekonomikai yra nepalyginamai didesnė už grynai draudiminio pobūdžio privalomus įnašus į Euro stabilizavimo fondą, ir tai nėra labai sudėtinga įrodyti.
Daugeliui ekonomistų yra būdinga pervertinti monetarinio ekonomikos reguliavimo (skatinimo) priemones. Dažniausiai labai tiesmukiškai žiūrima į tokias valstybes kaip JAV, kur monetarinis ekonomikos skatinimas jau senai naudojamas kaip svarbus ekonomikos augimo variklis ir įsivaizduojama, kad mums taip pat tos priemonės gali būti vienodai prieinamos. Deja ne, JAV turi didžiulę privilegiją, kadangi JAV doleriai sudaro per 60% Pasaulio rezervinės valiutos, naudojamos tarptautiniu mastu. Kitos šalys, persistengiančios naudoti panašias ekonomikos skatinimo priemone, paprastai pakliūva į bėdą, ir Jungtinė Karalystė, ir Pietų Europa, persistengusi skatinti savo vidaus rinką, matomai gali būti priskirtos prie tokių pavyzdžių. Manau, kad Vokietija, reguliuojanti ir sugebanti subalansuoti savo ekonomiką fiskalinėmis priemonėmis, yra daug geresnis pavyzdys Baltijos valstybėms. Panašu, kad monetarizmo propagavimas ir yra pagrindinė priemonė trukdyti Europos Sąjungos ekonominei integracijai. Jei jau galvotume apie monetarinių priemonių platesnį naudojimą Europoje, tai gali būti realu tik Euro mastu, kuris šiuo metu sudaro apie 30% Pasaulio rezervinės valiutos. Jei savo argumentams pagrįsti lyginame valstybes, tai Jungtinės Karalystės pasiekimus reikia lyginti su Vokietija, o Baltijos šalių su Vyšegrado šalimis, palyginimo rezultatai tikrai yra ne monetarizmo šalininkų pusėje. Švedija taip pat yra netinkamas pavyzdys Baltijos šalims, kurių pagrindinis vystymosi variklis yra ekonominė konvergencija su Vakarų Europos šalimis, o valiutų rizika veikia jas kaip kliūtis šiame procese.
Įsitikinimas, kad ekonomiką galime skatinti nuvertindami savo pinigus, yra tos pačios monetarizmo logikos elementas. Tačiau šio požiūrio propagandistai, turėtų detaliau susipažinti su tarptautinės makroekonomikos teorija ir suprasti, kad besivystančioms šalims nereikia nuvertinti savo pinigų, kurių realus kursas dėl žemesnio kainų lygio ir taip yra mažesnis nei išsivysčiusių šalių. Besivystančioms šalims pastovus kursas ir taip yra skatinimo priemonė, nes plaukiojantis kursas turi vesti prie nacionalinės valiutos stiprėjimo, ką ir matėme pačioje pradžioje, įsivedę Litą. Deja, toks stiprėjimas neišvengiamai privestų prie ankstyvo ekonominio augimo sulėtėjimo, kurį stebime Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje.
Akademinėje aplinkoje ir kultūros žmonių tarpe dažnai tenka girdėti analogijų paieškas tarp ES ir Tarybų Sąjungos, o reali ES raidos perspektyva matoma tik remiantis JAV pavyzdžiu. Tačiau bandymus tiesmukiškai lyginti ES su JAV ar net su Tarybų Sąjunga, o tai dažnai pasitaiko inteligentijos tarpe, rimtu politikavimu būtų sunku pavadinti. Daug sąžiningiau būtų žiūrėti į Europos Sąjungą kaip į visiškai originalų geopolitinį eksperimentą, o savo kritiką šio eksperimento atžvilgiu formuluoti ne remiantis žinomomis klišėmis, o kūrybiškai, remiantis geopolitiniais ir savo tautos interesais.
Nesigilindami detaliau į ES raidos problemas, o jų tikrai galima įžvelgti, tikriausiai negalime pasiduoti emocinei nuotaikai, skatinančiai priešintis visokio plauko sąjungoms. Manau, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pasirinkimas užimti ES rėmimo pozicijas yra susijęs ne tik su mūsų geopolitiniais interesais, bet yra naudingas tautų ilgalaikei ekonominei ir kultūrinei raidai.