Žyma: ekonominė konvergencija

Lithuania in Europe’s Economic Race: How a Small Baltic Nation Is Sprinting Past Its Rivals

Economics & Science · Research Digest

Economic Research

A new mathematical model reveals why Lithuania may top Central and Eastern Europe in GDP per capita by 2030 — and what a flock of starlings has to do with it.

In late March 2026, a new seminar series opened at the Institute of Lithuanian Scientific Society — named after the economist Jonas Pranas Aleksa. The inaugural talk was delivered by Prof. Vygintas Gontis, and its subject was deceptively modest: how Lithuania managed to become one of the fastest-growing economies in Central and Eastern Europe. The answer, it turns out, involves birds.

The research behind the lecture, published in two recent papers on arXiv, proposes a fresh lens for understanding how economies grow. Forget the usual policy prescriptions and microeconomic tinkering. What if the most important dynamics of economic development happen at the macro level — visible only when you step back far enough to see the whole flock?

The Murmuration of Markets

Have you ever watched a murmuration of starlings — that fluid, shape-shifting cloud of thousands of birds moving as one? No single bird is in charge. No one issues commands. Each bird simply watches its neighbours and adjusts. The result is breathtaking collective intelligence.

„Countries don’t need to invent the smartphone from scratch. They just need to watch someone else profit from it.”

Prof. Gontis and his collaborators argue that technology adoption among nations works the same way. They call it the herd model. When a wealthier country adopts a technology and visibly prospers, neighbouring countries notice — and imitate. Two forces drive this imitation:

Force 1 — Personal incentive

„This new technology lets me earn more.” Pure rational calculation.

Force 2 — Social pressure

„Everyone else is adopting it. If I don’t, I’ll fall behind.” The herd instinct.

Together, these two forces create a powerful engine of catch-up growth — especially for countries that are far behind the technological frontier. The further behind you are, the faster you can theoretically catch up, because the gap between your current state and what’s possible is enormous.


The Mathematics of Catching Up

To turn this intuition into something testable, the researchers built a mathematical model. It is elegant in its simplicity: each country begins at some level of technological development, the most advanced countries set a moving frontier, and lagging nations close the gap over time — but not at the same rate.

As a country nears the frontier, the pace of catch-up slows. This makes intuitive sense: there are fewer obvious imitation opportunities left, and the remaining innovations are genuinely hard to copy. The model produces a characteristic S-shaped curve of productivity growth.

The researchers tested this model against decades of real data from Central and Eastern European countries, comparing them against benchmarks like Germany and the United States. The fit was striking. Countries genuinely do follow the predicted trajectory — accelerating when far behind, slowing as they approach the leaders.


The Secret Variable: Debt

But not all countries catch up at the same speed. Some sprint. Others jog. A few stumble. What explains the difference?

The researchers found a surprisingly powerful predictor: private sector debt. Specifically, the level of household and corporate borrowing from banks.

Key Finding In one of their papers, the authors demonstrate that the single greatest influence on a Central or Eastern European country’s catch-up speed is the trajectory of its private debt. Countries that built up excessive credit before the 2008 financial crisis are still paying the price — literally — in slower productivity growth.

Countries that over-borrowed before 2008 spent the following decade deleveraging — paying down debt rather than investing in new technologies. This depressed their catch-up speed precisely when they should have been accelerating.

Lithuania’s story is the inverse. It entered the 2008 crisis with relatively modest private debt levels. The crisis was painful — Lithuania suffered one of the sharpest GDP contractions in the EU — but the country emerged leaner, with its balance sheets clean and its capacity to invest intact. The low-debt position, the model suggests, is the structural reason Lithuania has since been able to grow so fast.

#1 Projected CEE ranking by GDP per capita in 2030
1995 Start year for the CEE economic dataset used in the model
2050 Forecast horizon in the longer-term model projections

Contrasts: Romania Rockets, Slovenia Stalls

The elegance of the model lies in what it reveals about individual countries’ trajectories. Two contrasting cases stand out.

Romania started from a very low productivity base — which actually works in its favour. With such a large gap to close, even modest technology adoption generates dramatic percentage gains. The model projects rapid growth continuing well into the 2030s.

Slovenia, meanwhile, presents a cautionary tale. It began from a higher base than most CEE countries — closer to the Western European frontier — but its private debt dynamics have weighed on its catch-up speed. The model predicts slower convergence, confirming what the data has shown for the past decade.

Lithuania’s low pre-crisis debt isn’t just historical trivia. The model treats it as the decisive structural advantage that explains the country’s exceptional economic sprint.

A Different Way of Seeing Economics

Perhaps the most intellectually interesting aspect of this research is its methodological stance. The authors explicitly reject the conventional microeconomic approach of building up from individual agents, firms, and market interactions.

Instead, they adopt the perspective of an outside observer watching the whole system. Like a biologist studying a murmuration rather than tracking individual birds, they look for macro-level patterns — the collective dynamics that emerge from millions of individual decisions but cannot be reduced to any of them.

This approach, borrowed partly from statistical physics, allows them to sidestep the „noise” of micro-level fluctuations and identify the underlying signal: the smooth, predictable curve of technological catch-up. The model is explicitly approximate. It doesn’t account for political upheaval, institutional quality, or individual crises. But its authors argue that this simplicity is a virtue — it reveals the structural forces that operate beneath the policy noise.

IMF & Model Consensus Forecast — 2030

Lithuania overtakes all Central & Eastern European peers in GDP per capita

Driven by the lowest pre-crisis private debt accumulation in the CEE region


Why This Matters Beyond Lithuania

The implications reach well beyond one small Baltic nation. If the herd model is correct, then economic policy advice that ignores private debt dynamics and focuses only on innovation, education, or institutional reform may be missing the central variable.

It also offers a more optimistic reading of development economics. Growth, in this view, is not primarily about rare genius or fortunate geography. It is a social process — systematic, learnable, and to a significant degree predictable. Countries that watch, imitate, and invest wisely will catch up. The mathematics says so.

For Lithuania, the message is one of hard-won vindication. The brutal austerity of 2009–2010, widely criticised at the time, left the country with clean books precisely when it needed them most. The sprint that followed wasn’t luck. It was structure.

The Bottom Line

Economic growth isn’t only about inventing new things. It’s about the social process of watching, learning, and adopting what works — fast enough to matter. Lithuania’s advantage isn’t genius or luck. It’s a balance sheet kept clean when others borrowed recklessly. The mathematics of catch-up says the sprint isn’t over yet.

The Project of a Common European Economic Area

Christmas is an appropriate time to share good news. In collaboration with ChatGPT, we have produced comparative maps of the European economy for 1995 and 2024, based on IMF World Economic Outlook (WEO) data. The good news is that the European map in 2024 is incomparably more even and balanced than in 1995. This clearly demonstrates the real benefits of European economic integration and substantially weakens recurring claims about Europe’s alleged economic stagnation.

Skaitykite toliau

Is the United States’ Productivity Advantage Merely a Result of the Chosen Measurement Methodology?

Global economic media frequently report that U.S. productivity has been growing much faster than in Europe and other developed Western economies for many years. As an example, consider the recent publication in the Financial Times (FT) [1]. This is not journalistic exaggeration—such conclusions follow directly from the still widely used methodology of calculating real GDP and productivity, and from international comparisons based on that methodology.

Skaitykite toliau

Baltijos valstybės toliau įrodinėja Euro naudą.

KompensacijosDarb PPS Baltic Vysegrad
1 pav. Kompensacija darbuotojams (BVP komponentė) perkamosios galios standartais.

Lietuvoje kaitinama aukštų kainų tema, toliau pagrindiniu jų augimo kaltininku išlieka euras. Pasinaudojant keliamu sąmyšiu, net bandoma kvestionuoti euro įvedimo naudą. Visi šie klausimai veliami į vientisą emocinį nepasitenkinimą augančiomis kainomis. Aiškumo šiuo tolimesnei valstybės ekonominei raidai labai svarbiu klausimu gali įnešti tik kiekybinis Baltijos valstybių, pasirinkusių labai panašų pinigų klausimo sprendimo būdą, ekonomikos ir žmonių gerovės augimo palyginimas su kitomis kaimyninėmis šalimis. Nors valstybės raida priklauso ir nuo daugybės kitų svarbių veiksnių, bet būtų beviltiška tikėtis sėkmės ir kitomis kryptimis, jei matytume, kad mūsų ekonominė konvergencija į išsivysčiusių šalių bendriją žlunga. Pripažindami, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) nepakanka adekvačiai įvertinti visą valstybių makroekonominę raidą, šiame kiekybiniame palyginime apsiribosime tik juo ir jo sudėtinėmis dalimis, kad išlaikytume kuo didesnį pasirinktos informacijos vientisumą. Lyginsime Eurostat duomenų bazėje pateikiamus šalių BVP ir jo sudėtinių dalių įverčius perkamosios galios pariteto (PGP) metodu nuo 1995 iki 2016 metų. Skaitykite toliau

Darbo ir kapitalo mokesčių įtaka ES šalių BVP augimui

Ankstesniame straipsnyje Nedeklaruotas darbas ES nagrinėjome darbo ir kapitalo mokesčių įtaką nedeklaruoto darbo lygiui ES šalyse. Kartu palietėme labai įdomų klausią apie mokesčių įtaką pasiektam BVP lygiui trijose skirtingose ES šalių grupėse: Vakarų Europoje, Pietų Europoje bei Centrinėje ir Rytų Europoje. Nors intuityviai jaučiame, kad pasiektas BVP lygis turėtų priklausyti nuo taikytos mokesčių sistemos, bet kiekybiškai tai parodyti yra sudėtinga dėl daugybės kitų veiksnių, įtakojančių šalių ekonominę raidą. Pavyzdžiui, yra gerai žinoma, kad ES gerai veikia Penn efektas. Tai reiškia, kad naujosios ES narės yra stipriai įtakojamos Balassa ir Samuelson konvergencijos mechanizmo. Priešingai nei daugelis gali manyti, tas mechanizmas buvo paaiškintas 1964 metais ir neturi nieko bendro su ES parama. Europos ir ne tik šalys, nepriklausančios ES, lygiai taip pat paklūsta statistiniam Penn dėsningumui. Žavėdamiesi tuo nedideliu skaičiumi tikrų dėsningumų ekonomikoje, iliustruojame Penn dėsnio veikimą, remdamiesi paskutiniais Eurostat duomenimis, gautais perkamosios galios pariteto metodu.

GDP Prices
1 pav. Penn dėsnio iliustracija, naudojant Eurostat perkamosios galios pariteto duomenis.

1 pav. aiškiai rodo, kad šalių BVP yra susijęs su prekių ir paslaugų kainų lygiu, o stebimi kainų lygio skirtumai yra pagrindinė ekonomikų raidos varomoji jėga. Formaliai suskaičiuotas koreliacijos koeficientas tarp BVP ir kainų lygio yra 0.82, bet jei skaičiuotume tik ES šalims, koreliacijos koeficientas padidėja iki 0.92. Tai tik patvirtina, kad Penn dėsnis veikia gerai, kai mažinamos kliūtys prekių,  paslaugų ir finansinių resursų laisvam judėjimui.  Skaitykite toliau

Požiūrio į Europą ekonominė dimensija

Gontis_20140113Lietuvos prisijungimo prie Euro zonos ir žemės pardavimo užsieniečiams klausimai ypač paaštrino viešas diskusijas dėl Europos vertybių ir Europos Sąjungos (ES), kaip geopolitinio projekto, perspektyvų. Paminėsiu tik keletą rašinių: Mantas Adomėnas, Putinas „naudingų idiotų“ ieško dešinėje; Laisvūnas Šopauskas, Kaip Mantas Adomėnas idiotų ieškojo; Laurynas Kasčiūnas, Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje.

Straipsniuose apstu vertybinių pasvarstymų apie konservatizmą, tautiškumą, Lietuvos blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų. Norime ar nenorime panašūs pasvarstymai daugiausia remiasi humanitariniu intelektu ir neišvengiamai virsta pakankamai aštria ideologine priešprieša. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad konservatyvios ir tautinės vertybės vis labiau priešpriešinamos Europos integraciniams siekiams. ES, kaip radikalaus socialinio eksperimento, kritika neišvengiamai tampa ir mūsų valstybės geopolitinio pasirinkimo bei konkrečių „sisteminės“ valdžios veiksmų kritika. Aštrėjančių ideologinių priešpriešų akivaizdoje būtina ieškoti kitų kiekybinių dimensijų, kurios padėtų objektyviau įvertinti mūsų šalies raidą ir pasirinkto kelio perspektyvą.

Siūlome pasigilinti į ekonominę šalies raidą ES integracinių procesų kontekste ir bent tuo požiūriu įvertinti šį socialinį geopolitinį eksperimentą. Mūsų nuomone, nors ekonominė šalies sėkmė neišsemia visų siekių, tačiau yra pagrindo laikyti tai būtina tautos ir valstybės raidos sąlyga. Todėl jau šiandien turima informacija apie Lietuvos ir kitų naujųjų ES narių ekonominę konvergenciją į labiausiai išsivysčiusių šalių bendriją yra labai svarbus argumentas visoms diskusijoms dėl geopolitinio pasirinkimo. Todėl formuluojame klausimą labai konkrečiai – „Ar realiai vyksta naujųjų ES narių ekonominė konvergencija su labiau išsivysčiusiomis šalimis, o gal priešingai, atotrūkis tarp valstybių didėja, o pati bendrija bus priversta išsivaikščioti?“. Prisipažinsiu, kad ne kartą teko susidurti su negatyviu atsakymu į šį klausimą, nors toks požiūris paprastai grindžiamas tik emocinėmis nuostatomis ar labai siaura asmenine patirtimi. Skaitykite toliau

Penn efekto triumfas Europoje

Atlikti šį darbelį paskatino nesenai žurnale The Economist paskelbta publikacija The Big Mac index. Šis indeksas yra sugalvotas populiariai paaiškinti realaus valiutų kurso sąvoką, įvedamą dėl skirtingų kainų lygių skirtingose valstybėse. Problema atsiranda dėl to, kad valiutų rinkoje nustatomi keitimo kursai lemia to paties piniginio vieneto, pvz., JAV dolerio, skirtingą perkamąją galią įvairiose šalyse. Greito maisto restoranų tinklas McDonald‘s visame pasaulyje tiekia standartizuotus vienodos kokybės produktus, pvz., Big Mac. Kadangi šio produkto kokybė ir vartojamoji vertė visose šalyse yra vienoda, tai jo skirtinga kaina reiškia skirtingą kainų lygį įvairiose šalyse arba to paties piniginio vieneto skirtingą perkamąją galią skirtingose šalyse. Ilgai buvo manoma, kad skirtingas kainų lygis yra tik laikinas reiškinys ir ilgainiui valiutų keitimo kursai turi keistis taip, kad kainų lygis išsilygintų, t.y. Big Mac kaina turi tapti vienoda, jei skaičiuojama ta pačia valiuta, nors ir skirtingose šalyse. Deja, taip nėra, kainų lygių skirtumas įvairiose šalyse yra fundamentalus reiškinys, o statistiškai yra stebima, kad kainos yra aukštesnės labiau išsivysčiusiose šalyse. Šis statistinis dėsnis yra pavadintas Penn vardu, o Balassa ir Samuelson nepriklausomai 1964 metais pateikė šio reiškinio paaiškinimą, išskirdami visas prekes ir paslaugas į prekiaujamas tarptautiniu mastu ir vartojamas tik pagaminimo vietoje. Šių dviejų ekonomikos sektorių produktyvumo skirtumai ir tapo Penn efekto aiškinimo pagrindu. Šiuo metu formuojasi nuomonė, kad tai tik vienas galimų labai bendro makroekonominio dėsningumo paaiškinimų, o pats dėsnis reikalauja bendresnės reiškinio teorijos.

Nesunku suprasti, kad mus nuolat jaudinanti šalių ekonominės konvergencijos tema yra tiesiogiai susijusi su Penn efektu. Jei kainų lygių ir produktyvumo skirtumai tarp šalių turi statistinę tendenciją lygintis, tai gal galima traktuoti panašiai kaip statistinėje fizikoje, kad kainų lygių lyginimasis ir yra tikroji „termodinaminė“ šalių ekonominės konvergencijos priežastis. Deja, tokia konvergencija nėra besąlyginė, o gali vykti tik tada, kai tam sudaromos reikalingos sąlygos, tai patvirtina įvairūs ekonominio augimo tyrimai. Todėl šiandien klausiame, ar Europos Sąjungos geopolitinis ir tarptautinės makroekonomikos eksperimentas yra palankus šalių ekonominei konvergencijai realizuotis, o gal yra priešingai, kaip mano skeptikai, šis eksperimentas niekur neveda, šalių ekonominė diferenciacija tik didės, o tokia sąjunga negalės ilgai išgyventi. Šiuo svarbiu klausimu mus domina tik faktai ir tik kiekybinė realiai egzistuojančių procesų išraiška. Tam geriau yra naudoti ne Big Mac index‘ą, o tarptautiniu mastu pripažintą Perkamosios galios pariteto (PGP) skaičiavimo metodiką, kuri įvertina kainų lygio skirtumus ne vieno produkto atžvilgiu, bet yra agreguotas viso BVP mastu.

Tarptautinė makroekonomika: Euras tarnaus Lietuvai

Vygintas Gontis

Gontis_photo_122_160Nėra jokia paslaptis, kad lito susiejimą su JAV doleriu 1994 metais inicijavo amerikiečiai finansų specialistai, o vietiniams politikams ir ekonomistams teko dalia rinktis ar pritarti. Rimtai prieštaraujančių siūlomam pasirinkimui tikrai nebuvo daug ir tai lėmė pakankamai audringa ir su dideliu užvėlavimu įvykusi lito įvedimo epopėja. Užtenka tik prisiminti, kad litą įvedėme net metais vėliau nei Estai ir Laviai, o tik įvedę, sugalvojome procesą kriminalizuoti, keldami bylą prieš Lietuvos banko pirmininką R. Visokavičių. Tada ir paaiškėjo kokį turime savo intelektualųjį potencialą finansų srityje. Mat vyravo visuotinis įsitikinimas, kad nacionalinė valiuta turi silpnėti, o ji priešingai, pradėjo sparčiai stiprėti. Natūralu, kad mažoms, finansų valdymo patirties neturinčioms Baltijos valstybėms užsienio ekspertai siūlė susieti savo valiutas su tvirtomis užsienio valiutomis, t. y. Centrinio banko modelį pakeisti Valiutų valdyba. Ir tai buvo išmintingas sprendimas, apsaugojęs nuo dar didesnių nesusipratimų.

Skaitykite toliau

Baltijos valstybės turi realias galimybes išlikti ilgalaikio ekonominio augimo lyderėmis ES

Vygintas Gontis, Aleksejus Kononovičius ir Kęstutis Acus

EU FigAnkstesniame tekste pateikėme statistinę informaciją iš įvairių šaltinių, demonstruojančią ypatingai sparčius ir stabilius Baltijos šalių ekonomikų ilgalaikio augimo tempus. Šiandien jau drąsiai galima teigti, kad net pasaulio finansinė krizė šioms stabilaus augimo tendencijoms galėjo padaryti tik trumpalaikį poveikį. Baltijos šalys vėl yra ES ekonominio augimo lyderėmis ir siekia išlikti tokiomis ateityje.

Tai, kad Baltijos šalių ekonomikos net pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis pirmiausiai stiprėja augančio eksporto dėka, tik patvirtina prielaidas apie ypatingai ryškų Balassa Samuelsono efekto pasireiškimą. Tačiau klausimas, kodėl šis efektas pasireiškia stipriau šiose šalys, reikalauja atskiros analizės. Pavyzdžiui, Vyšegrado šalys, kurių bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis yra labai artimas, atrodo turėtų vystytis panašiu greičiu. Nesileisdami į detalesnius modelinius šio klausimo aspektus, norėtume atkreipti dėmesį į darbo užmokesčio statistiką, nes darbo už mokestis yra labai svarbus daugelio makroekonominių augimo modelių parametras.

Baltijos valstybių ekonomikos vejasi ir lenkia Vyšegrado šalis

Vygintas Gontis ir Kęstutis Acus

Tęsdami jau pradėtą šalių ekonominės konvergencijos ir ilgalaikio jų raidos prognozavimo temą, norime atkreipti skaitytojų dėmesį į naujausius Eurostat duomenis, vertinančius Europos ir OECD šalių ekonomikas perkamosios galios standartais (Purchasing Power Standards). Tam yra keletas priežasčių, pirma, norime surasti tinkamiausią būdą lyginti šalių bendruosius vidaus produktus tarpusavyje, antra, siekiame remtis tinkamiausia ir patikima statistika modeliuodami tarptautinius makroekonominius konvergencijos procesus, ir trečia, norime atkreipti didesnį dėmesį į naujausius Eurostat duomenis, ypatingai išryškinančius Baltijos valstybių ekonomikų spartų augimą.

Europos sąjungos (ES) šalių ekonominė raida yra gyvas tarptautinės makroekonomikos eksperimentas, kurio teorinis nagrinėjimas, ir pagal galimybes modeliavimas, yra rimtas iššūkis visiems analitikams ir teoretikams. ES patirtis turės daug didesnę reikšmę tik tuo atveju, jei čia vykstantys ekonominiai procesai bus suprasti ir teoriniame lygmeny, o pastebėti dėsningumai pasitarnaus priimant tolimesnės jos raidos sprendimus. Mūsų nuomone, jau dabar stebimi dėsningumai reiškia neįtikėtinai stabilias tendencijas, kurios ilgalaikes ekonominės raidos prognozes gali priskirti tiksliųjų mokslų kategorijai, nepalyginamai didesniu mastu nei, pavyzdžiui, galimybę kurti ilgalaikes oro prognozes.