Vygintas Gontis

Bernardinai.lt   2008-01-24

Plėtojant Lietuvos mokslo ir studijų teisinę bazę dar 1991 m. buvo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris suformavo visai naujus akademinės veiklos savivaldos ir valstybinio reguliavimo teisinius pagrindus. Šis įstatymas nuosekliai jungė įvairiose institucijose vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas į vieną sistemą, suteikdamas svarbiausius sistemos reguliavimo svertus Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir jos institucijoms: Švietimo ir mokslo ministerijai bei Mokslo ir studijų fondui. Šis įstatymas savo nuoseklumu ir kokybe pralenkė daugelį kitų naujai atsikūrusioje valstybėje paskubomis kurtų įstatymų. Tai liudija ir tai, kad jo pagrindu visą dešimtmetį buvo plėtojama mokslo ir studijų teisinio reguliavimo bazė, vykdoma mokslo ir studijų sistemos reforma pagal pasaulio ir Europos tendencijas, o pats įstatymas dešimt metų išliko be pakeitimų, nors valstybės institucinė ir teisinė sistema buvo sparčia keičiama. Mokslo ir studijų įstatymas paliko neišspręstas verslo ir mokslo sąveikos bei darbo rinkos ir rengiamų specialistų derinimo problemas, nes jos turėjo būti daugiau sprendžiamos remiantis mokesčių, darbo ir kitais įstatymais. Galima sakyti, kad įstatymas iš dalies skatino mokslo ir studijų sistemos uždarumą, tačiau jį dar labiau skatino menkas visuomenės, verslo ir politikų domėjimasis mokslu bei studijomis. Nepakankamas sistemos finansavimas pačioje mokslo bendruomenėje sukūrė įtampas, paskatinusias dar didesnį sistemos uždarumą ir keletą neapgalvotų reformos žingsnių. Didesnius sistemos prieštaravimus paskatino 2000 m. priimtas savarankiškas Aukštojo mokslo įstatymas, sukūręs alternatyvų reguliavimą veikiančiam labiau suderintam Mokslo ir studijų įstatymui. Blogiausia, kad Aukštojo mokslo įstatymas sukūrė ir paskatino didelius mokslo ir studijų institucijų finansinės ūkinės veiklos savarankiškumo suvaržymus. Jau tada sustiprėjo pastangos mokslo ir studijų sistemą valdyti administracinėmis priemonėmis be aiškesnių tikslų, prioritetų ir koncepcijų. Prasidėjo ir gana atvira mokslo ir studijų sistemos diskreditavimo kampanija, grindžiama labai abejotinais teiginiais, kad mokslininkų ir studijuojančiųjų Lietuvoje yra per daug, skiriamas valstybės finansavimas naudojamas neveiksmingai, visos mokslo ir studijų savivaldos institucijos veikia kaip profsąjungos ir t. t.

Reikia pripažinti, kad šiuo metu svarstomas Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas Mokslo ir studijų įstatymo projektas vėl sujungia mokslo ir studijų institucijas į bendrą teisinio reguliavimo sistemą ir tuo yra teisingas žingsnis. Institucinę sistemos sandarą siekiama supaprastinti ir išgryninti, tačiau aiškiai stokojama ryžto apsispręsti dėl pagrindinės institucijų teisinės formos: be aiškių kriterijų reikės rinktis tarp biudžetinių ir viešųjų įstaigų statuso. Akivaizdu, kad dėl teisinio statuso neapibrėžtumo nesusipratimu virsta ir siūlomas institucijų valdymo modelis: biudžetinių įstaigų veiklos centralizuota finansinė kontrolė, paprastai tinkama tik valstybės valdymo institucijoms, derinama su tarybų valdymu. Sudėtingą mokslo ir studijų institucijų socialinės partnerystės problemą mėginama pakeisti kolektyvine labai įvairius interesus atstovaujančių asmenų atsakomybe tarybose. Siūlomame valdymo modelyje atsisakoma profesine atsakomybe grindžiamos institucijų savivaldos ir aiškesnio politinės atsakomybės mechanizmo. 1991 m. priimtame Mokslo ir studijų įstatyme veikęs mokslo ir studijų savivaldos bei politinės atsakomybės mechanizmų derinimas buvo nepalyginamai brandesnis ir nuoseklesnis. Jis nebuvo visa apimtimi pritaikytas tik dėl prasto valstybės institucijų ir Lietuvos mokslo tarybos bendradarbiavimo. Jei buvę švietimo ir mokslo ministrai būtų dirbę su Lietuvos mokslo taryba, kaip su mokslo ir studijų politikos įgyvendinimo partnere, mums nereikėtų dabar taip nerimauti dėl eilinės reformų reformos. Septyniolikos metų laikotarpis buvo daugiau negu pakankamas net labai sudėtingoms reformoms įgyvendinti. Švietimo ir mokslo ministerijos be mokslo bendruomenės dalyvavimo parengta ir praktiškai nieko bendro su politinių partijų susitarimu neturinti mokslo ir studijų reformos reforma susiduria su dar nematytu mokslo ir studijų institucijų bei mokslininkų organizacijų pasipriešinimu, žr.: <http://mokslasplius.lt/lms/dokumentai>.

Svarbiausia – ištaisyti siūlomą institucijų valdymo formą „Visa valdžia taryboms“. Nes dėl šio valdymo padarinių nebus galima pareikalauti nei politinės, nei asmeninės, nei mokslo bendruomenių atsakomybės. Ši valdymo forma yra kuriama ir naudinga tik asmenų grupėms, kurios jau įprato valdyti ir manipuliuoti būdamos „šešėlyje“. Socialinių partnerių dalyvavimo mokslo ir studijų institucijų valdyme problemą galima išspręsti labai paprastai. Galima įteisinti visų realių socialinių partnerių teisę deleguoti į aukščiausią institucijos kolektyvinio valdymo organą savo atstovą. Socialinę partnerystę galima pripažinti realia, kai partnerio mokslinio technologinio ar specialistų rengimo bendradarbiavimo su institucija apimtis viršija 10 proc. visos institucijos veiklos arba socialinio partnerio parama viršija 5 proc. metinių institucijos pajamų. Šie kiekybiniai realios partnerystės kriterijai gali būti skirtingi universitetams, kolegijoms ir mokslo institutams. Taip realiai paskatintume partnerystės formavimąsi ir išvengtume valdymo be atsakomybės padarinių.

Įstatymo projekte aiškiai numatoma naikinti universitetų mokslo institutus, perduodant jų finansavimą ir turtą universitetams. Svarbiausia, kad tai yra praktiškai vienintelis konkretus struktūrinių pertvarkymų elementas, vykdomas prisidengiant „būtinų“ reformų lozungu. Tokia administracinė mokslo ir studijų integracija atneš tik naujus mokslo potencialo praradimus, užkirs kelią kitoms aukštosioms mokykloms ir verslui pasinaudoti mokslo institutuose dirbančiais tikrai aukšto lygio mokslininkais, pareikalaus daug papildomų lėšų mokslininkų socialinėms garantijoms užtikrinti. Daug lankstesnes prisitaikymo galimybes prie sparčiai besikeičiančių sąlygų turinčios mažos institucijos bus administraciniu būdu jungiamos į didelius labai inertiškus ir vidaus administravimo problemose skęstančius universitetus. Vykstančių dinaminių pokyčių sąlygomis išeitis – ne formalus institucijų stambinimas, primenantis kolūkių stambinimo vajų, bet nauja mokslo politika, naudojanti modernius projektų, finansinių resursų ir rizikos kapitalo valdymo instrumentus.

Pateiktu įstatymo projektu tik labai deklaratyviai stiprinamas konkursinis mokslo finansavimas. Labai paskubomis siūloma organizuoti konkursinį mokslo finansavimą naujai kuriamų, plečiamų ir reorganizuojamų institucijų pagrindu. Tai taip pat yra susiję su interesų grupių, siekiančių sau naudingai perskirstyti valstybės moksliniams tyrimams skiriamus išteklius, veikla. Tokios konkursinio finansavimo institucijos kaip Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, praktiškai vienintelis sukaupęs reikalingą mokslo projektų administravimo, vertinimo ir atrankos patirtį, paliekamas nuošalėje, o Lietuvos mokslo tarybai šalia valstybės patarėjo mokslo politikos klausimais funkcijų dar suteikiamos mokslo politikos įgyvendinimo, konkursinio finansavimo ir projektų administravimo funkcijos. Elementarūs interesų konflikto reikalavimai ir konkursinio finansavimo organizavimo praktika prieštarauja tokiam įvairių funkcijų derinimui. Tuo labiau, kad projektų valdymo institucijos jau yra sukurtos ir sėkmingai veikia, o elementari logika reikalauja tik teisingai paskirstyti funkcijas tarp jau veikiančių institucijų. Mokslininkai, nerimaudami dėl stiprėjančios interesų grupių veiklos, siekiančios ne harmoningos mokslo plėtros ir bendrųjų visuomenės reikmių, bet savo siaurų interesų tenkinimo, reikalauja aiškiai atskirti Lietuvos mokslo tarybos, kaip mokslo politikos patarėjos ir formuotojos, funkcijas nuo mokslo projektų konkursų organizavimo, projektų atrankos ir administravimo.

Išsivysčiusių valstybių mokslo organizavimo praktikoje labai svarbų vaidmenį atlieka mokslininkų, tyrėjų ir net gerokai platesnės profesinės organizacijos bei jų asociacijos. Dažniausiai jos, o ne mokslo ir studijų institucijos, užsiima moksline leidyba, organizuoja mokslo populiarinimą, kuria ir palaiko profesinę etiką. Lietuvoje praktiškai visos iki šiol veikusios profesinės mokslininkų ir tyrėjų organizacijos merdi dėl nepalankių šiai veiklai ekonominių sąlygų ir labai didelio pačių mokslininkų užimtumo. Galima sakyti, kad mokslininkų ir tyrėjų veiklos organizavimas, jos rėmimas ir panaudojimas visuomenės reikmėms yra paliktas už valstybės ir įstatymų veikimo srities ribų. Iki šiol veikusios organizacijos, išskyrus gal tik Lietuvos mokslų akademiją, šiandien nesugeba susimokėti net savo narystės tarptautinėse organizacijose mokesčių. Mokslo populiarinimas yra paliktas mažučių, ekonomiškai merdinčių ir asmenų bei institucijų reklama užsiimančių UAB veiklos sritimi. Pačių mokslininkų viešoji raiška dažnai peržengia jų profesinės kompetencijos bei etikos ribas: politologai tiesiogiai dalyvauja politikoje, praktiškai tik verslininkai ir verslo samdyti ekspertai formuoja visuomenės ir politikų kryptingą požiūrį į ekonomikos procesus, istorikai piktnaudžiauja savo autoritetu padėdami užsienio interesų grupėmis, kai sprendžiami istoriniu požiūriu ginčytini klausimai, pasitaiko astronomų, kurie sąmoningai trina ribą tarp astronomijos ir astrologijos ir t. t. Valstybė, kuri finansuoja ir praktiškai išlaiko visą kūrybinį šalies potencialą, turėtų labiau susirūpinti profesinėmis mokslininkų ir tyrėjų organizacijomis, turėtų remti jų visuomenei reikalingą veiklą padėdama formuotis profesinei etikai ir pati daug įvairiau panaudodama turimą intelektualinį potencialą. Tam yra būtinas konkursinis mokslininkų ir tyrėjų organizacinės, leidybinės ir mokslo populiarinimo veiklos finansavimas. Finansuojamų projektų trukmė būtinai turi būti gerokai ilgesnė negu vieni metai; normali praktika yra trejų metų projektai. Todėl Mokslo ir studijų įstatyme turi atsirasti skyrius „Dėstytojų, mokslininkų, tyrėjų ir studentų profesinės, kūrybinės organizacijos bei jų veikla“. Tokiame skyriuje deramą vietą galėtų užimti ir straipsniai, daug prasmingiau apibrėžiantys Lietuvos mokslų akademijos misiją ir vaidmenį.

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerijos selektyvi, pasirenkant tik pagal jai pačiai suprantamus kriterijus, bendradarbiavimo su studentų ir mokslininkų organizacijomis bei jų atstovais praktika akivaizdžiai veda prie pavojingo akademinės bendruomenės supriešinimo. Stebint viešojoje erdvėje skelbiamas nuomones ir pareiškimus, išryškėja ne tik grupiniai interesai, bet ir Kinijos revoliucijoms būdingas sąmoningas kartų priešinimas. Liūdnus tokio veikimo padarinius galime nesunkiai įsivaizduoti, nes kalbame apie akademinę veiklą, kurios svarbiausia sudėtine dalimi yra studijos – žinių, patirties ir darbo įgūdžių perdavimas jaunajai kartai.