Daugiausiai idėjų Lietuvoje kyla iš noro tobulinti visų mūsų ekonominį gyvenimą, konkurencingumą, siekti didesnio socialinio teisingumo. Natūralu, kad tai bandoma pasiekti tobulinant mokesčių sistemą. Sukūrėme ją per santykinai trumpą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, remdamiesi laisvos rinkos principais ir Vakarų pasaulio patirtimi, bet jaučiame, kad kažkas veikia negerai: nesugebame surinkti didelės dalies nustatytų mokesčių, socialinė atskirtis nereguliuojamai auga. Politikai į mokesčius praktiškai žvelgia tik per valstybės poreikių tenkinimo prizmę, o ekonomistų, verslo žmonių, ir įvairių visuomenės grupių nuomonės susikerta dėl natūralių interesų skirtumų. Pažangos galima būtų pasiekti, jei pajėgtume atsiriboti nuo grupinių interesų ir į mokesčių sistemą pažvelgtume kaip svarbiausią ekonomikos ir visos visuomenės santykių reguliavimo instrumentą. Toks ambicingas uždavinys atrodo yra labai sunkiai pasiekiamas, bet jo iškėlimas, aiškus formulavimas pats savaime yra labai vertingas ir būtinas rimtai žvelgiant į tautos ir valstybės ateitį.
Esamas problemas dabartinėje Lietuvos mokesčių sistemoje (MS) yra įvardiję daugelis ekonomistų, bet jas verta pakartoti:
1. MS remiasi trimis svarbiausiomis sudėtinėmis dalimis: pajamų (gyventojų ir įmonių), vartojimo (PVM ir akcizai) ir socialinio draudimo (SD) mokesčiais. Kiti mokesčiai (žemės ir kito nekilnojamo turto, ekologiniai, kiti vartojimo ir t.t.) Lietuvoje sudaro nykstamai menką dalį.
2. Jau plačiai yra suprantama, kad didžioji Lietuvos MS problema yra didelė našta tenkanti darbo apmokestinimui (GPM, PSD, SD). Tai lemia santykinai žemą darbo užmokesčio lygį, apsunkintą darbo vietų kūrimą, ypatingai provincijoje, ir net emigraciją.
3. Turime nepateisinamai dideles disproporcijas tarp kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo. Darbo pajamų apmokestinime nepateisinamai didelė dalis tenka darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Visa SD sistema taip pat praktiškai remiasi tik pagal darbo sutartis dirbančiųjų įmokomis todėl yra pasmerkta vegetacijai ir palaipsniniam žlugimui. Prie tokių disproporcijų visi siūlymai didinti GPM progresyvumą ar plėtoti SD sistemą per II ir III pakopos įmokas yra pasmerkti žlugti, nes taikosi į per daug apmokestintų pajamų dalį. „Per daug” čia reiškia ne lyginant su kitomis šalimis, bet lyginant su kitomis pajamų rūšimis ar turto apmokestinimu.
Piliečių socialinę ir galimybių nelygybę gimdo ne tiek pajamų, kiek žymiai didesniu mastu turtinė nelygybė. Milžiniški turtinės ir galimybių nelygybės mastai yra pagrindinis šiuolaikinės Vakarų ekonomikos raidos stabdys, žr. T. Piketty ekonominę studiją „Kapitalas”. Pajamų, o ne kapitalo (turto) apmokestinimas lemia investavimo į technologijas, o ne darbo vietas preferencijas, tai gimdo sisteminę Vakarų ekonomikos ligą — ilgalaikę darbo pajamų ir paklausos stagnaciją. Todėl, ieškodami idėjų Lietuvai, turime išsiveržti iš užburto rato ir žengti žingsnį ten, kur kiti nedrįsta. Turime palaipsniui, apgalvotai ir kryptingai pereiti nuo pajamų, pirmiausiai darbo, apmokestinimo prie kapitalo (turto) apmokestinimo. Eidami šiuo keliu parodytume ir kitiems, kad yra alternatyvos šiuolaikiniam rinkos reguliavimui. Priešingai, nei daugelis mano, pakankamai apskaičiuotas perėjimas nuo darbo prie kapitalo apmokestinimo investicijas gali paskatinti, o ne atbaidyti. Tai išlaisvintų milžiniškus kapitalo ir turto resursus, kurie dabar didele dalimi duoda tik spekuliacinę grąžą, įdarbinimui ekonomikoje ir darbo vietoms kurti. Turto panaudojimo ekonomikoje skatinimas (visų rūšių įskaitant ir finansinį) yra pagrindinis tolimesnės Vakarų ekonomikos plėtros veiksnys, bet tam pasiekti turime pripažinti, kad iki šiol vyravusi pajamų apmokestinimo sistema yra ribota ir išsisėmusi. Tipendami tik kitų pramintais takeliais, geriausiu atveju galime atsidurti tik ten, kur mūsų pirmtakai įstrigo. Raskime drąsos pasiūlyti kelią sau ir kitiems.