Lietuvos Sąjūdžio gimimas pagrįstai siejamas su Mokslų Akademija. Tikrasis akademinės bendruomenės vaidmuo ilgame tautos ir valstybės atgimimo procese dar bus nagrinėjamas įvairiais aspektais. Būtų labai keista, jei tokiais ypatingais tautos raidos etapais kūrybinė inteligentija liktų nuošalėje. Minėdami „Baltijos kelio” trisdešimtmetį turime gerą progą atgaivinti prisiminimus apie to meto atmosferą, pažadinusią mūsų viltį atkurti nepriklausomą valstybę.

1989 metų rugpjūtį mintis apie nepriklausomybės siekį buvo subrandinta plačiuose visuomenės sluoksniuose, o tai tapo įmanoma tik Sąjūdžio ir Liaudies frontų intensyvaus darbo su partinėmis valdžios struktūromis dėka. Lietuvos mokslų akademija (LMA) ir jos prezidiumas taip pat buvo valdžios struktūros sudėtinė dalis, nes praktiškai valdė visus respublikos mokslo institutus ir konsultavo kitas valdžios grandis mokslo klausimais. Ypatingas LMA vaidmuo išryškėjo, kai prieš pat Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtmečio minėjimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisija 1939 metų Vokietijos-TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti paskelbė savo išvadas. Komisijai, kuri rėmėsi mokslininkų darbais, vadovavo pats LMA prezidentas Juras Požėla. Išvadose buvo aiškiai suformuluota, kad 1939 metų Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties Slaptasis papildomas protokolas ir vėlesni susitarimai prieštaravo visuotinai pripažintiems pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir yra absoliučiai negaliojantys nuo jų pasirašymo dienos, o visi tolimesni TSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu tiesiog yra okupacija, kurios pasekmių ištaisymas yra Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas.

Šios komisijos darbas ir išvados daug paaiškina apie reiškinio, kurį visas pasaulis vadina „Baltijos keliu” visuotinumą. Tai tapo įmanoma tik pasiekus bent dalinį visų valdžios grandžių ir visuomenės informavimo priemonių įsitraukimą į Sąjūdžio ir Liaudies frontų paskelbtą bendrą, pasaulio istorijoje dar neregėtą pilietinę akciją. Atsirado ilgai laukta galimybė išskleisti tik tolimiausiame širdies kampelyje puoselėtą nepriklausomybės viltį. Didžiausi skeptikai visuotino dvasinio pakilimo veikiami negalėjo atsisakyti dalyvauti neregėto masto renginyje.

Valdžios struktūrų įsitraukimas gali būti paaiškinamas ir tuo, kad TSRS vykdė pertvarkos eksperimentą, o Baltijos respublikos tapo tos pertvarkos svarbiausia laboratorija. Maskvoje tikrai nebuvo vieningos nuomonės dėl pertvarkos mąsto ir kelių. Įtampa ten ypatingai išryškėjo rugpjūčio 26 dieną po TSKP CK pareiškimo dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose, kuriame „Baltijos kelio“ organizatoriai apkaltinti tikros nacionalistinės isterijos kėlimu. Kliuvo trijų respublikų vyriausybėms, partinėms vadovybėms, liaudies judėjimų lyderiams ir visų pakraipų visuomeninėms organizacijoms. Visi buvo kaltinami separatizmu, ekstremizmu, antisocialistiniu, antitarybiniu, antirusišku kryptingumu. Masinės informacijos priemonės apkaltintos pažeidusios konstitucinę spaudos laisvę. Tai liudija, kad aukščiausioje TSRS vadovybėje taip pat vyko kova dėl šalies tolimesnės raidos kelių.

Mes, jaunesnioji LMA mokslo institutų karta, labai atidžiai sekėme politinius įvykius, buvome aktyvūs LPS grupių steigėjai ir organizatoriai, galima drąsiai teigti, kad daugeliu klausimų turėjome skirtingą nuomonę nei Akademijos vadovai. Puikiai supratome, kad atgimimo ir pertvarkos banga, gaivinanti visą visuomenę, negali aplenkti ir mokslo, skatina jį atgimti normaliai plėtotei. Jau nuo 1989 metų pradžios kūrėme planus sutelkti Lietuvos mokslininkus atkuriamajam darbui, rugpjūčio mėnesį pradėjome leisti Lietuvos mokslininkų sąjungos organizacinio komiteto informacinį periodinį leidinį „Mokslo Lietuva”. Ši iniciatyva buvo išplėtota ir spalio 7 dieną įvyko Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) steigiamasis suvažiavimas. Naujos mokslininkų organizacijos steigėjus vienijo Sąjūdžio dvasia ir tikėjimas tautinės savarankiškos demokratinės valstybės perspektyva. Niekam tada nebuvo abejonės, kad tinkamiausias mokslininkus vienijančios organizacijos simbolis turi būti stilizuoti Gedimino stulpai.

Lietuvos mokslininkų sąjunga greitai tapo kryptingai veikiančia naujos tvarkos kūrėja akademinėje bendruomenėje. Demokratiškai diskutuodami labai plačiame mokslininkų rate sukūrėme visą atsikuriančios valstybės mokslo ir studijų sistemos teisinio reguliavimo tvarką. 1991–1993 metais, LMS delegavus, teko kurti ir vadovauti Vyriausybės institucijoms atsakingoms už mokslo, studijų ir technologijų plėtrą. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė prisidėti prie atsikuriančios valstybės stiprinimo. Be „Baltijos kelio” fenomeno tokią įvykių eigą ir tokį platų kūrybos žmonių įsitraukimą labai yra sunku įsivaizduoti. Neturiu jokios abejonės, kad visose mūsų gyvenimo srityse permainos vyko didžiulėje „Baltijos kelio” dvasios įtakoje. Mokslininkų sąjungos taip pat buvo sukurtos Latvijoje ir Estijoje. Visos trys sąjungos labai kūrybingai bendradarbiavo, įgyvendindamos savo šalių mokslo ir studijų pertvarkas.

Pats „Baltijos Kelio” organizacinis darbas vyko sklandžiai Lietuvos radijo dėka, kuris kelias dienas prieš tai ir rugpjūčio 23 d. labai detaliai informavo dalyvius apie rekomenduojamas vietas įsijungti į akciją, teikė informaciją apie transporto srautus ir padėjo juos nukreipti optimaliausiomis kryptimis. Todėl Sąjūdžio grupių vaidmuo darbovietėse ženkliai supaprastėjo: pakako papildomai išplatinti informaciją apie rekomenduojamus kelio ruožus, padėti bendradarbiams susitarti dėl efektyvesnio asmeninių transporto priemonių panaudojimo.

Mūsų šeima į Baltijos Kelią vykome asmeniniu zaporožiečiu, lėtai judėdami bendrame sausakimšame transporto sraute. Mažame automobilyje sugebėjome tilpti net dvi šeimos. Nuotaika buvo neįtikėtinai pakili, o ją palaikė trispalvių ir gėlių jūra bei viltį įkvepianti Lietuvos radijo transliacija „Bunda jau Baltija”. Vaikus papuošėme tautine atributika, kuri puikiai derėjo prie dar niekada nepatirtos tautinio atgimimo ir bendrumo nuotaikos. Sustojome ir išlipome iš automobilio Ukmergės kelio ruože, kur atsišakoja išvažiavimas į Dūkštas. Ta vieta tapo viso tolimesnio mūsų gyvenimo dalimi, nes vėliau prie Vilnojos ežero įkūrėme savo sodybą, o dabar nuolat vykstame tuo keliu į savo namus. Tuo metu ten driekėsi pievos, nebuvo jokių statinių, o dabar išaugo didžiulis logistikos centras, kyla nauja biologinio valymo įmonė.

Šiandien Lietuva tęsia „Baltijos kelią” į tautinio atgimimo svajonę. Nors pagal daugelį ekonominių rodiklių esame sėkmingiausia regiono valstybė, visi pasigendame to tautinio pakilimo, kurį išgyvenome „Baltijos kelyje”. Mūsų svajonė įgavo daugybę skirtingų pavidalų, kiekvienas turime savo asmeninę valstybės viziją, o tai trukdo susitarti net ir pačiais svarbiausiais klausimais. Nuomonių ir požiūrių įvairovė yra natūrali kiekvienos visuomenės būsena, tos įvairovės netrūko ir „Baltijos kelyje”, mūsų laimei, staiga įsižiebusi nepriklausomybės viltis stipria srove tekėjo mūsų susikibusiomis rankomis ir širdimis. Šiandien mus vienija ir išskiria kitų tautų tarpe tautinio kultūrinio tapatumo unikalumas ir naujų jo formų paieškos, kurios yra vienintelis realus buvusio nepriklausomybės siekio pakaitalas. Naujų paskatų toliau stiprinti savo valstybę turime ieškoti neišsenkamuose tautiniuose kultūriniuose kloduose, kurių neišdildoma sudėtine dalimi jau tapo ir „Baltijos Kelias”.

Šis tekstas parengtas Dariaus Gudelio iniciatyva Baltijos kelio 30-mečio parodai „Baltijos keliu – į Laisvę!“