Vygintas Gontis
Kadangi Lietuvoje nėra daug mokslininkų, dirbančių naujoje tarpdisciplinėje tyrimų srityje vadinamoje ekonofizika, jaučiame pareigą bent trumpai, remiantis užsienio mokslininkų darbais, aptarti šių tyrimų tendencijas ir kylančias problemas. Nors ekonofizika pažodžiui reiškia fizikos metodų, daugiausia statistinės fizikos, taikymus ekonomikoje, pagrindinis jos dėmesys tenka finansų mokslui, o sparti tyrimų plėtra verčia naudoti šį terminą plačiau ir apima statistinės fizikos taikymus daugelyje socialinių mokslų. Reikia pripažinti, kad lygiagrečiai galima sutikti ir kitus terminus, pavyzdžiui, Sociofizika, Rizikos fizika ir kt., kurie yra naudojami pakankamai dažnai ir žymia dalimi persidengia su ekonofizika. Tačiau šios mintys yra skirtos ne terminų aptarimui. Mes norime supažindinti skaitytojus su idėjų ir tyrimo metodų sankirtoje kylančiomis problemomis ir jų interpretacijomis.
Ekonomikai reikia mokslinės revoliucijos
Nauja susidomėjimo banga ekonofizika kyla dėl natūralaus nusivylimo ekonomikos ir finansų moksliniais pagrindais, kurie pasirodė bejėgiais prieš visą pasaulį apėmusią finansų ir ekonomikos krizę. Žymiausi ekonofizikos atstovai, galima sakyti lenktyniaudami tarpusavyje, paskelbė keletą viešai diskutuojamų publikacijų, kurios išreiškia jau daugiau nei 15 metų besikaupiantį nepasitenkinimą esama ekonomikos ir finansų mokslų padėtimi. Pirmuoju šaukliu tapo J. P. Bouchaud, kuris jau pačioje pradinėje krizės stadijoje prestižiniame žurnale Nature paskelbė vis dar plačiai diskutuojamą ir dažnai cituojamą straipsnį „Ekonomikos mokslui reikia mokslinės revoliucijos” [1]. Pagrindinė šio straipsnio mintis yra, kad ekonomikos mokslas yra grindžiamas klaidingais postulatais – aksiomomis, kylančiais iš poreikio sukurti matematinį aprašymą, bet ne iš reiškinių tikrovės. Visa ekonomikos mokslo raida liudija ištikimybę patogiems postulatams, o ne fizikų išaukštintam eksperimentui. Dar daugiau, ekonomikos teorija labiau siejama su ideologiniais karais nei tikrovės pažinimu. Nors socialinių eksperimentų galimybės yra labai ribotos, fizikų nuomone, visos teorijos turi būti tikrinamos empiriškai remiantis tikrovėje stebimais reiškiniais ir kiekybiniu jų aprašymu. Būtų naivu galvoti, kad toks kelias yra labai paprastas. Greičiau jis yra per daug sudėtingas ir buvo daug rimtų kliūčių ekonomikos mokslui vystytis kita kryptimi.
Tolesnė J. P. Bouchaud minčių eiga puikiai atsispindi metais vėliau pasirodžiusiame straipsnyje [2], kuris yra skirtas būtent ekonomikos mokslinių tyrimų sudėtingumui aptarti. Suvokimas, kad reikia naujų sprendimų ekonomikos ir finansų moksle jau skverbiasi ir į populiarius leidinius [3]. Bet nenorėdami daugiau plėstis mes pereiname prie kito ekonofiziko, B. M. Roehner, minčių.
B. M. Roehner’io apžvalga
Viena įdomesnių publikacijų šia tema yra Roehner’io ekonofizikos pasiekimų ir ateities siekių apžvalga. Apžvelgdamas ekonofizikų nuveiktus darbus (per paskutinius 15 metų) [4], jis išdėstė pakankamai nuoseklų požiūrį į bandymus kitaip, remiantis fizikų patirtimi, grįsti socialinių ekonominių sistemų tyrimus. Šiame darbe ekonofizikos raida yra nagrinėjama keletu labai įdomių aspektų:
- Ar fizikos ir chemijos tyrimo metodų taikymas socialinėms sistemoms gali būti sėkmingas?
- Kodėl savitarpio supratimas tarp ekonofizikos specialistų ir ekonomistų per 15 metų praktiškai nepagerėjo?
- Kaip fizikams sekasi istoriškai pasiteisinusius siekius supaprastintai suvokti tikrovę perkelti iš fizikinės patirties į socialinius reiškinius?
- Kodėl sparčiai plėtojami sudėtingų sistemų tyrimai atsisako siekio sudėtingą sistemą supaprastinti – išskaidyti ją į paprastas struktūras ir reiškinius?
B. M. Roehner ekonofizikos mokslo pradžia laiko fizikų publikacijas ekonomikos ir kitų socialinių sistemų klausimais fizikiniuose žurnaluose. Toks požiūris leidžia ekonofizikos preliudiją nukelti į devynioliktą amžių. Tačiau šių laikų istorijos pradžią jis sieja su H. Eugene Stanley pranešimu Statistinės fizikos konferencijoje Kalkutoje 1995 metais ir jo pastangomis Bostone organizuoti reguliarius aktyviausių ekonofizikos pradininkų susitikimus. Bostono mokykla buvo ne vienintelis ekonofizikos židinys, nes H. E. Stanley skatino ir požiūrių, ir koncepcijų, ir tyrimo metodų įvairovę. Šalia grynai teorinių darbų buvo skatinama statistinė empirinių duomenų analizė ar ryšio tarp empirinių duomenų ir modelių paieška. Tyrimai prasidėję nuo finansų išsiplėtė į ekonomiką ir sociologiją.
B. M. Roehner’is teigia, kad savitarpio supratimas tarp fizikų ir ekonomistų negerėja dėl to, kad antrojo pasaulinio karo pabaigoje susiformavusi neoliberalizmo propagavimo grupė (autorius kalba apie Mont Pelerin Society, kurios bent penki prezidentai ir dar trys žymūs nariai yra Nobelio premijos laureatai) daugiau siekė ideologinių nei mokslinių tikslų ir toks siekis išliko iki šių dienų. Požiūris į ekonomikos mokslą kaip religiją ar ideologiją yra gyvas ir tarp pačių ekonomistų [5]. Mūsų nuomone, tai dalinai paaiškina ekonomistų konservatyvumo prigimtį, bet fizikams, norintiems prasiskverbti giliau į objektyvius socialinių sistemų dėsningumus, nederėtų tai išskirti kaip pagrindinę nesusikalbėjimo priežastį.
Mūsų nuomone…
Teisingiau būtų pripažinti sudėtingą socialinių reiškinių prigimtį, kad net fizikams, savo srityje pasiekusiems įspūdingų gamtos pažinimo rezultatų, sunkiai sekasi reiškinius išgryninti ir vienareikšmiškai nustatyti kiekybinius priežastingumo sąryšius. Fizikai, tirdami socialines sistemas, dažnai užmiršta gerąją ryškiausių mokslinių pasiekimų patirtį. Dažnai pasiduodame, tikrovės pažinimo uždavinį perkeldami nuo savo pečių kompiuteriams. Nuolat augančios kompiuterinio modeliavimo galimybės skatina imtis grandiozinių socialinės tikrovės modeliavimo uždavinių dar neišgryninus, nenustačius pagrindinių sąryšių tarp sistemos sudedamųjų dalių – agentų.
Mūsų nuomone, dažnai bandomas taikyti mechanistinis socialinės tikrovės supratimas, kai sudėtinga socialinė sistema pakeičiama dirbtinai sugalvotomis, mechaniškai sąveikaujančiomis agentų sistemomis, negali būti vaisingas. Kompiuterių pagalba galima išspręsti pačius sudėtingiausius uždavinius ir gauti kiekybinį tokios sudėtingos sistemos modelį, tačiau naivu būtų tikėtis, kad taip sukurtą modelį būtų galima patvirtinti empiriniais socialinių sistemų duomenimis. Savo nuomonę siejame su įsitikinimu, kad socialinių agentų sąveika negali būti mechanistinė, determinuota, bet greičiau yra kitos nemažiau sudėtingos sistemos elgesio statistinė išraiška. Todėl socialinių sistemų pažinime turi vyrauti jų makroskopinio, visos sistemos elgesio, dėsningumų pažinimas ir siekis tokios sistemos makroskopinį elgesį išskaidyti į galimai mažesnes posistemes ar agentus, veikiančius ne mechaniškai bet statistiškai – pagal žinomus, empiriškai patvirtinamus ar teoriškai pagrindžiamus statistinius dėsningumus. Tokiu socialinių sistemų suvokimo pavyzdžiu laikome pačių ekonomistų suformuluotą požiūrį, bandantį statistinės fizikos principais formuluoti makroekonomikos teoriją [6].
Labai svarbu paminėti, kad tokios idėjos gali būti taikomos ne tik makroekonomikoje, bet ir finansinėse sistemose, populiacijų ir nuomonių dinamikoje, rinkodaroje ir t.t. Mūsų pačių darbai, kurių nedidelę apžvalgą galite surasti publikacijoje [7], taip pat grindžiami makroskopiniu socialinių sistemų aprašymu netiesinėmis stochastinėmis diferencialinėmis lygtimis ir jų detalizavimu atsitiktiniais agentų šuoliais tarp skirtingų jų grupių. Ar toks pasirinkimas yra vaisingas, parodys laikas, tačiau jau šiandien galime pasidžiaugti, kad šiuo keliu sutartinai žengia tiek fizikai, tiek ekonomistai.
