Vygintas Gontis
Naujoji Seimo dauguma atrodo buvo rimtai pasiruošusi taisyti Mokslo ir studijų įstatymą, kurį priėmė ankstesnė konservatorių ir liberalų dauguma. Ir tai nėra labai nuostabu, nes įvykdyta mokslo ir studijų reforma buvo rimtai kritikuojama net pakankamai liberalių pažiūrų atstovų. Gal ir yra aukštųjų mokyklų, kurioms naujoji tvarka yra labiau palanki, bet tvirtai jai pritariančių tikrai yra sunku surasti. Daugelį įstatymo straipsnių sukritikavo ir Konstitucinis teismas tik sutvirtindamas naujosios daugumos ketinimus dar kartą reformuoti mokslo ir studijų sistemą. Tikriausiai jau reikia susitaikyti su tuo, kad nuolatinis reformavimas yra pats pastoviausias dalykas mūsų gyvenime.
Naujos daugumos ketinimai jau turėjo virsti kūnu, kadangi Švietimo ir mokslo ministro įsakymo suformuota darbo grupė įstatymo pataisas turėjo pateikti iki 2013 m. spalio 1 d. Galima būtų palaukti dar mėnesį kitą, bet reikalas atrodo yra įstrigęs ir palaukti dar teks gerokai ilgiau. Darbo grupė net tokiu konkrečiu klausimu kaip studijų finansavimo tvarka dar klaidžioja tarp mažiausiai trijų skirtingų versijų. Detaliau su jomis galite susipažinti peržvelgę ŠMM parengtus siūlymus įstatymo pataisų rengimo darbo grupei . Centro kairės valdžia, viceministro R. Vaitkaus vaidmenyje, atrodo ketina grįžti prie vieningos studijų įmokos, neviršijančios vieno vidutinio darbo užmokesčio, antra ŠMM versija, http://www.alfa.lt/straipsnis/ . Dar vienas viceministro galvos skausmas yra kaip uždrausti aukštosioms mokykloms priimti savo nuožiūra studijuojančiuosius, kurie sutinka patys mokėti pilną studijų kainą. Nors tokie ketinimai aiškiai prieštarauja Konstitucinio teismo išaiškinimui, tikimasi draudimą įtraukti į ministerijos sutartis su aukštosiomis mokyklomis. Studentai vis atkakliau pasisako už nemokamas studijas ir skaičiuoja, kad tokio sprendimo įgyvendinimui valstybei reikėtų keletą metų kasmet pridėti po 40 mln. litų prie studijų finansavimo http://www.balsas.lt/naujiena/. Jiems tikriausiai atrodo, kad tai yra pats geriausias būdas priversti valstybę rimčiau prisidėti prie aukštojo mokslo finansavimo. Abu siūlymai turi vieną labai bendrą bruožą — aukštosios mokyklos vėl taptų visiškai priklausomomis nuo valstybės ir ministerijos sprendimų kiek ir kaip finansuoti aukštąjį mokslą. Pavojus, kad vėl grįšime prie aukštųjų mokyklų finansavimo dietos, truputį sumažėjo, kai Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pasipriešinimo šiems siūlymams ir kviečia toliau diskutuoti studijų finansavimo klausimu.
Manau, kad esamoje situacijoje yra dar pats laikas siūlyti ir naujus pamąstymus apie studijų finansavimo tvarką, tikintis, kad tai gali prisidėti prie stabilesnės ir mažiau politinių permainų blaškomos studijų finansavimo sistemos sukūrimo. Taip pat norisi apginti ir mūsų Konstituciją, kurios pakankamai centristinė formuluotė skatina studentus gerai mokytis ir tuo esmingai prisidėti prie aukštojo mokslo kokybės. Siekdamas nuoseklumo ir pagrįstumo, pabandysiu suformuluoti keletą pradinių nuostatų.
1. Studijų finansavimo tvarka negali riboti studijų prieinamumo dėl socialinės padėties ar įsitikinimų.
2. Švietimas ir aukštasis mokslas negali būti organizuojami remiantis tik rinkos ekonomikos principais, tačiau studijų finansavimo tvarka gali padėti sukurti darbo rinkos grįžtamąjį ryšį su specialistų rengimu.
3. Konstitucinė nuostata dėl nemokamo mokslo laidavimo gerai besimokantiems neturėtų būti traktuojama kaip kliūtis teisingai finansavimo tvarkai sukurti. Priešingai, ji sudaro labai geras prielaidas sukurti finansavimo tvarką, papildomai motyvuojančią studentus gerai mokytis ir būti naudingais visuomenei.
4. Gero mokymosi kriterijaus praktinis įgyvendinimas neturėtų atsiliepti ar kažkaip iškraipyti studentų vertinimo pačiame studijų procese. Kriterijus gali būti taikomas vieną kartą, visam studijų procesui pasibaigus, pagal integruotus studijų rezultatus. Taip galima maksimaliai sumažinti atsitiktinumų įtaką, o tvarka skatintų siekti tvirtų ilgalaikių žinių, o ne vienkartinio gero įvertinimo.
5. Finansavimo tvarka turi skatinti racionalų rengiamų specialistų skaičiaus planavimą atsižvelgiant į prognozuojamą jų poreikį, visos valstybės ir regioninės jos plėtros strategiją, švietimo, mokslo, kultūros ir kitų socialinių sričių poreikius. Laisvas jaunų žmonių pasirinkimas yra gerbtinas, bet tik skatinant juos prisiderinti prie bendrųjų poreikių.
Remiantis šiais principais galima pasiūlyti pakankamai nesudėtingą studijų finansavimo tvarką, kuri leistų įdarbinti konstitucinę gero mokymosi nuostatą. Naują tvarką reiktų įvesti palaipsniui tik naujai stojantiems studentams. Tvarka remtųsi šimtaprocentiniu studijų vietų valstybinėse aukštosiose mokyklose kreditavimu pagal AM ir ŠM ministerijos ilgalaikes, bet nuolat atnaujinamas sutartis. Sutartyse būtų nustatomas studijų vietų skaičius pagal studijų kryptis taip pat kiekvienos studijų vietos kaina.
Gero mokymosi kriterijus būtų apibrėžiamas įstatymu pagal studento vertinimo rezultatus per visą studijų aukštojoje mokykloje laikotarpį. Gerai baigusieji valstybės kredituojamas studijų programas būtų atleidžiami nuo visų galimų finansinių prievolių valstybei. Likusieji aukštųjų mokyklų absolventai įgautų prievolę per nustatytą laiką po įsidarbinimo grąžinti nustatyto dydžio studijų įmoką valstybei, mažesnę nei apskaičiuota studijų kaina, ir grąžintų ją, pavyzdžiui, per pajamų mokesčio administravimo sistemą.
Žinoma, šią aukštųjų mokyklų finansavimo tvarką vadiname kreditavimu tik labai sąlyginai, nes valstybė remia valstybinę aukštąją mokyklą, o dalį to rėmimo lėšų grąžina asmuo, absolventas, kaip dalinę įmoką už jau gautą paslaugą – išsilavinimą. Tokia sistema leidžia sekti absolventų darbinę veiklą, atsižvelgti į darbo rinkos pokyčius, kredituojant aukštųjų mokyklų studijų programas. Yra galimybė diferencijuoti studijų įmokas ir pagal vidutinius studijų programų absolventų atlyginimus, taip didinant finansavimą tų programų, kurios darbo rinkoje yra labiau vertinamos.
Tokia sistema turi daugybę privalumų. Visi studentai, studijuojantys valstybinėse aukštosiose mokyklose, yra lygūs ir studijuodami siekia kuo geresnio savo žinių įvertinimo. Studijos tampa vienodai prieinamos, nes studijų metu nereikia mokėti jokių įmokų. Finansavimo administravimas yra paprastas ir mažai kainuojantis. Ministerija ir aukštosios mokyklos gali grįsti derybas dėl studijų programų finansavimo patikima informacija iš darbo rinkos. Daug objektyviau galima apibrėžti gero mokymosi kriterijų. Valstybė įgauna paprastą įrankį skatinti absolventus įsidarbinti reikalingose darbo vietose, atleisdama ar sumažindama prievoles mokėti įmokas už studijas.
Naivu būtų galvoti, kad siūloma studijų finansavimo sistema neturi trūkumų, bet jie tikriausiai geriau matosi, žiūrint iš šalies. Todėl kviečiu diskutuoti ir pateikti savo siūlymus, tikiuosi, kad diskutuojant galima išspręsti ir daugiau studijų finansavimo problemų.