Lietuvoje kaitinama aukštų kainų tema, toliau pagrindiniu jų augimo kaltininku išlieka euras. Pasinaudojant keliamu sąmyšiu, net bandoma kvestionuoti euro įvedimo naudą. Visi šie klausimai veliami į vientisą emocinį nepasitenkinimą augančiomis kainomis. Aiškumo šiuo tolimesnei valstybės ekonominei raidai labai svarbiu klausimu gali įnešti tik kiekybinis Baltijos valstybių, pasirinkusių labai panašų pinigų klausimo sprendimo būdą, ekonomikos ir žmonių gerovės augimo palyginimas su kitomis kaimyninėmis šalimis. Nors valstybės raida priklauso ir nuo daugybės kitų svarbių veiksnių, bet būtų beviltiška tikėtis sėkmės ir kitomis kryptimis, jei matytume, kad mūsų ekonominė konvergencija į išsivysčiusių šalių bendriją žlunga. Pripažindami, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) nepakanka adekvačiai įvertinti visą valstybių makroekonominę raidą, šiame kiekybiniame palyginime apsiribosime tik juo ir jo sudėtinėmis dalimis, kad išlaikytume kuo didesnį pasirinktos informacijos vientisumą. Lyginsime Eurostat duomenų bazėje pateikiamus šalių BVP ir jo sudėtinių dalių įverčius perkamosios galios pariteto (PGP) metodu nuo 1995 iki 2016 metų.
Kadangi mus labiausiai domina ekonominė žmonių gerovė, pirmiausiai lyginame BVP dalį, tenkančią darbuotojams išmokant jiems atlyginimą už jų atliktą darbą (compensation of employees), žr. 1 pav. Čia kompensacija pateikta perkamosios galios standartais (PGS), kur 100 reiškia 28 ES šalių vidurkį. Kadangi Baltijos šalių raida ir geografinė padėtis yra labai panaši, jų ekonominio augimo kreivės yra labai panašios, prie to panašumo labai daug prisideda ir tai, kad jos visos beveik kartu susiejo savo valiutas su tvirtomis valiutomis, o po to įsivedė eurą. Akivaizdus Estijos pranašumas, jos augimo kreivė yra per visą laikotarpį beveik vienodai aukščiau už Latviją ir Lietuvą, reikalauja atskiro paaiškinimo. Mūsų nuomone, tai yra akivaizdus Balassa Samuelsono efekto pasireiškimas, kuris rodo, kad Estijos ekonomika yra pastoviai veikiama žymiai labiau išsivysčiusios kaimyninės šalies Suomijos ekonomikos, t. y., kaimyniniai ekonominiai mainai kelia Estijos ir kainų ir atlyginimų lygį. Labai artima kaimynystė, dideli ekonominiai skirtumai ir kultūrinis bendrumas net sudaro estams sąlygas teikti tokias paslaugas suomiams, kurios paprastai būtų neįmanomos. Tai atsako į dažnai keliamą klausimą, kodėl Estijos pagrindiniai makroekonominiai rodikliai yra truputį geresni, nei kitų Baltijos kaimynių. Jei šį pranašumą lemtų kiti veiksniai (fiskaliniai, administraciniai ir t.t.) tai jis nebūtų toks stabilus, ir besitęsiantis per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1995 metų.
Palyginimas su Vyšegrado šalimis Vengrija ir Lenkija mums yra svarbus pirmiausiai dėl to, kad daugelis bando priskirti šioms šalims pranašumą dėl jų išsaugotų nacionalinių valiutų ir galimybės valdyti savo ekonomikas monetarinėmis priemonėmis. Mūsų nuomone, jei laikome, kad pagrindinis ekonomikų variklis yra Balassa Samuelsono konvergencija su labiau išvysčiusiomis Europos šalimis, tai plaukiojantys nacionalinių valiutų kursai yra kliūtis, o ne paskata tai konvergencijai. Ekonominio augimo kreivių palyginimas 1 pav. akivaizdžiai tai patvirtina, Baltijos valstybių augimo tempas yra pastoviai didesnis, jos jau gerokai aplenkia Vyšegrado šalis, o dabartinis augimo tempas tik patvirtina, kad ši tendencija dar gali tęstis ir toliau. Kritika dėl Baltijos šalių pasirinktos pinigų politikos dažniausiai siejama su problemomis, kurias jos patyrė 2008 metų krizės metu. Sunku būtų nuneigti, kad monetariniai instrumentai yra labai patogūs, įveikiant momentinius ekonominius sunkumus, bet lazda visada turi du galus, momentinis pranašumas virsta ilgalaike ekonominių mainų (konvergencijos) slopinimo tendencija. Detalesniam tos problemos suvokimui siūlome pažvelgti ir į 2 pav., kuriame vaizduojame viso BVP perkamosios galios standartais kitimą.
Akivaizdu, kad dėl didelės pinigų pasiūlos, spartaus vidaus kredito augimo iki 2008 m. krizės, kreditavimui staiga nutrūkus, Baltijos valstybės patyrė staigų BVP nuosmukį. Situaciją komplikavo tarptautinis spaudimas devalvuoti nacionalines valiutas, nes pasaulis yra įpratęs tokias krizines spręsti papildomomis pinigų emisijomis. Deja, paslėptą gyventojų pajamų mažinimą devalvuojant valiutas, Baltijos valstybės galėjo kompensuoti tik realiu diržų veržimu visose išlaidų srityse. Staigus visų trijų ekonomikų atsigavimas, vėl pralenkiant Vengriją ir Lenkiją per pakankamai trumpą laikotarpį, aiškiai įrodo jų ilgalaikio pasirinkimo pranašumą prieš Vengrijos ir Lenkijos pastangas išlaikyti nacionalines valiutas. Nuo 2014 metų stebimas augimo įsisotinimas matomai yra susijęs su Rusijos rinkos praradimais, bet jis taip pat yra trumpalaikis, kaip rodo tolimesnis Baltijos šalių eksporto augimas.
Baltijos valstybių ilgalaikė ekonominė raida aiškiai demonstruoja, kad tarptautinė makroekonomika daug labiau veikia besivystančių šalių vystymąsi, nei jų vidaus ekonominė politika. Žinoma, jei Baltijos valstybės būtų aktyviau naudojusios fiskalines priemones prieš kriziniam burbului stabdyti, nukreipiant kreditavimą išskirtinai investicijoms, be ne vartojimui, krizės padariniai būtų daug švelnesni, o atsigavimas lengvesnis. Fiskalinis Baltijos šalių makroekonomikos valdymas aiškiai yra neišnaudota galimybė, kuri kartu galėtų būti ir efektyvi vidaus socialinių problemų sprendimo priemonė. Fiksuotų nacionalinių valiutų pakeitimas euru aiškiai yra labai svarbi apsauginė priemonė prieš galimus eilinius pasaulio ekonomikos sukrėtimus, nes tai padės išvengti nacionalinių valiutų devalvavimo rizikos. Geriau, kad naujų išbandymų būtų mažiau, bet ir juos turime panaudoti, kad geriau suprastume savo raidos problemas ir makroekonominio valdymo galimybes.
ES yra tokia pasaulio šalių bendrija, kurioje geriausiai veikia statistinis Penn efektas. Jį geriausiai galima pademonstruoti vaizduojant šalių BVP ir jose esamo vidutinio kainų lygio proporcingumą. 3 pav. demonstruoja šį statistinį sąryšį remiantis naujausiais Eurostat duomenimis.
Tai reiškia, kad besivystančių šalių konvergencija su labiau išsivysčiusiomis yra įmanoma tik per sparčiau augančias kainas. Tos augančios kainos yra sudėtinė viso ilgalaikio ekonomikos augimo mechanizmo dalis. Todėl, kiek euras prisideda prie mūsų augimo, tiek jis prisideda ir prie mūsų bendro kainų lygio didėjimo. Su kainų didėjimu dėl konkurencijos sąlygų pažeidimų reikia kovoti, bet ir specialistai ir visuomenė taip pat turi pripažinti kainų augimą, kaip būtiną visos ekonomikos augimo sąlygą.